Festivalio „Nepatogus kinas“ programoje filmų, padedančių augti kategorijoje rodytas trumpametražis kūrinys „Mano vardas Vytė“ trunka vos devynias minutes, tačiau palieka įspūdį ilgesnį už daugelį pilnametražių filmų. Tai jautrus, bet kartu stiprybe spinduliuojantis portretas apie paauglę būgnininkę iš Berlyno, kurios gyvenimo ritmą diktuoja pankrokas ir drąsa būti savimi.
Pankrokas – ne maištas, o kalba
Vytė užaugo šeimoje, glaudžiai susijusioje su pankroko scena – todėl jos pasirinkimas groti šią muziką nebuvo maištas prieš tėvus, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Ji pankroką pasirinko ne kaip protestą, o kaip saviraiškos būdą.
„Šiuo stiliumi susidomėjau būdama dešimties, o groti grupėje pradėjau penkiolikos,“ – pasakoja Vytė, kurios akys filme spindi nuoširdžia aistra.
Scenoje – ji visai kitokia: tiksli, ritmiška, kupina energijos. Būgnai čia tampa ne tik instrumentu, bet ir balsu, per kurį ji išlieja viską, kas susikaupia kasdienybėje.
„Tai neapibrėžia, kas esu, bet turi reikšmę“
Vytė gyvena su dauginės sąnarių artrogripozės diagnoze – fizine negalia, ribojančia judesius. Tačiau filme ji neleidžia, kad tai taptų jos tapatybės ženklu.
„Tai neapibrėžia, kas esu, bet turi reikšmę,“ – sako ji žvelgdama tiesiai į kamerą.
Šis sakinys – tarsi viso filmo esmė.
Režisierius Joël van As nepabrėžia negalios kaip kliūties – jis ją rodo kaip realybę, su kuria galima gyventi, kurti ir augti.
Festivalio kontekste šis filmas tampa mažyte, bet labai svarbia žinute: augti – tai ne tapti tobulu, o išmokti groti savo gyvenimo ritmu, kad ir koks jis būtų.