„Niekada nekeršyk”, – tokie buvo paskutiniai Irenos Veisaitės mamos žodžiai jos dukrai, vėliau tapę jos gyvenimo kelrodžiu ir įkvėpimu aplinkiniams. Ši iškili Lietuvos kultūros asmenybė vietoje keršto rinkosi atleidimą, vietoje tylos – dialogą, vietoje neapykantos – meilę. „Šiandien, kai pasaulis toks neramus, mums labai trūksta Irenos ir jos išminties orientyro”, – sako režisierė Giedrė Žickytė, kurios filmas „Irena” spalio 24 d. pasirodys Lietuvos kino teatruose.
„Irenos fenomenas, – šypsodamasi keliskart pakartoja režisierė Giedrė Žickytė, lietuviams geriausiai žinoma dėl daugybės žiūrovų ir tarptautinių apdovanojimų pritraukusio filmo „Šuolis”. – Iki pažinties su Irena Veisaite buvau daug girdėjusi apie šią išskirtinę asmenybę, kuri buvo įkvėpimas daugybei žmonių Lietuvoje ir svetur. Labai tikiuosi, kad šis filmas leis jos šviesą pajusti visiems, kas neturėjo galimybės jos pažinti gyvai.”
Holokaustą išgyvenusi, artimuosius praradusi teatrologė, germanistė, Atviros Lietuvos fondo ilgametė vadovė Irena Veisaitė nepasidavė neapykantai. G. Žickytės filmas atskleidžia Irenos istoriją per dviejų totalitarinių režimų žiaurumus, jos vidinę stiprybę ir ištikimybę humanistinėms vertybėms, nepaisant patirtos neteisybės ir išbandymų. Tai ne tik istorinis liudijimas, bet ir priminimas gyvenantiems šiais neramiais laikais, kaip laikysena gali keisti pasaulį, ir kvietimas permąstyti žmogiškumo ir dialogo svarbą.
Pažintis
„Su Irena susipažinome nejučia – vis matydavomės įvairiuose renginiuose, ten mus supažindino mano artima draugė, teatro prodiuserė Audra Žukaitytė. Irena turėjo ypatingą dovaną viskuo domėtis – kuo kitas žmogus gyvena, ką kuria, kiekvienam parodyti nuoširdų dėmesį. Nustebau gavusi jos laiškutį, kurį ji parašė, išgirdusi mano interviu per radiją – pasidalino, kokios mintys jai surezonavo, ir pakvietė į svečius išgerti arbatos. Taip pradėjo megztis mūsų draugystė. Tuo metu kūriau „Šuolį”, Irena sekė kūrybinį procesą – ypatingai vertinau jos nuomonę. Mus skyrė 52 metai, tačiau bendraujant su Irena niekada nejutau amžiaus ar kartų skirtumo. Ir ne tik aš”, – prisimena G. Žickytė.
„Irena gyveno J. Basanavičiaus gatvėje, visai netoli mano namų. Jos butas viršutiniame aukšte – pati svetingiausia Vilniaus erdvė, kur lankydavosi žmonės iš viso pasaulio, įvairaus amžiaus, tautybių, religijų, profesijų… Daugybei žmonių ji buvo tokia sava ir artima, kad jie plūdo į jos namus būriais. Visi tilpdavo. Užsibūdavo. Irena paveikė daugelio žmonių gyvenimus, padėjo jiems atsiskleisti. Ji buvo vadinama viena išmintingiausių Lietuvos moterų. Buvau nustebusi ir kiek daug jaunimo Irena pritraukia – jos magija buvo tokia stipri, kad ir moksleiviai, ir studentai traukdavo pasikalbėti su Irena.”
G. Žickytė puikiai prisimena akimirką, kai gimė filmo idėja. „Buvo lapkritis – darganotas, tamsus ruduo. Leidausi J. Basanavičiaus gatve žemyn pro Irenos namus. Žinojau, kad Irena yra peršalusi ir visi pergyvenome dėl jos sveikatos. Tada man staiga toptelėjo mintis, kad juk šalia manęs gyvena TOKS žmogus ir apie ją nėra filmo! Nusileidusi gatve jau buvau apsisprendusi – turiu visiems papasakoti apie Ireną, pabandyti atskleisti jos fenomeną.”
Įkvėpimas
„Vos pradėjusi ją filmuoti, susimąsčiau, kokia yra Irenos paslaptis, kodėl ji visus taip traukia? Bandžiau suprasti, kaip patyrusi tiek kančių, praradusi artimuosius, per stebuklą išgyvenusi, Irena nepasidavė nevilčiai, neapykantai, o skleidė meilę, empatiją, tapo humanizmo pavyzdžiu mums visiems. Galima sakyti, kino kameros dėka tapau Irenos mokine”, – sako režisierė.
„Deja, tik pradėję filmuoti, turėjome nutraukti darbus – prasidėjo pandemija. O vėliau Irena mus paliko… Ilgai galvojau, kaip sukurti filmą iš tos medžiagos, kurią turiu – atrodė dar svarbiau pratęsti jos mintis, idėjas, gyvenimą. Tada ėmė keistis pasaulis, prasidėjo Rusijos invazija į Ukrainą ir, atrodo, viskas aplink pasidarė siaubingai beviltiška. Visa savo esybe rėmiausi į Ireną ir filmo montažo darbuose bandžiau ieškoti nusiraminimo, paguodos ir vilties”, – pasakoja G. Žickytė.
„Tikiu, kad ir žiūrovams Irena gali tapti atrama, koordinačių sistema, kaip išgyventi šį neramų laiką. Nepaisant sudėtingų temų ir traumuojančių patirčių, iš Irenos sklido šviesa. Irenos paslaptis neįmenama ir nemanau, kad ją galima įminti, bet jei filme pavyko bent šiek tiek prie to priartėti, tai jau būtų labai daug. Tikiu, kad kiekvienas žiūrovas sau susiras atsakymus. Man atrodo, kad galbūt Irenos paslaptis slypėjo meilėje ir pagarboje kitam – nuoširdžioje, tikroje”, – svarsto režisierė.
Filmas apie žmogiškumą
Paklausta, apie ką jai pačiai yra šis filmas, G. Žickytė įvardija žmogiškumą. „Apie tai, kaip išsaugoti tikėjimą žmogumi ir pasauliu net ir pačią tamsiausią valandą. Apie taurumą, kilnumą. Tikiuosi, kad šis filmas taip pat bus ir paminklas žydų gelbėtojams, atsiskleidžiantis per antrąją Irenos Veisaitės mamą – Lietuvos generolo K. Ladigos našlę Stefaniją Ladigienę, kurios drąsa ir pasiaukojimas išgelbėjo Ireną nacių laikais. Tai filmas apie nepaprastą žmogaus taurumą ir kilnumą, kuris iškyla begalinio žiaurumo aplinkybėse. Irena sakydavo, kad žmoguje gyvena du vilkai: vienas – geras, kitas – blogas. Laimės tas, kurį geriau maitinsi.”
„Iki šiol bandau mokytis iš Irenos ir iš ją užauginusių motinų. Kai pykstu, kai būna sunku, visuomet atsimenu, kad mano filmo herojė nepasidavė neapykantai. Šiame filme daug stiprių moterų portretų – pati Irena Veisaitė, jos pirmoji mama, jos antroji mama. Jos oriai sutiko savo likimą ir net baisiausiose situacijose nevirto aukomis. Noriu, kad filmo žiūrovai pažintų šias stiprias asmenybes, būtų įkvėpti jų šviesos ir taurumo”, – sako režisierė.
Filmas „Irena” Lietuvos kino teatruose pasirodys spalio 24 d. Filmo anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=IHO9NCQE_yw. Filmą prodiusuoja „Moonmakers” (Lietuva) bendroje gamyboje su „Allfilm” (Estija) ir „AGITPROP” (Bulgarija). Filmą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, Europos Tarybos kino paramos fondas „Eurimages”, „Kūrybiška Europa” MEDIA, Goethe’s institutas Lietuvoje, Atviros Lietuvos fondas, „Freidesk”, Estijos kino institutas, Bulgarijos nacionalinis kino fondas ir kt.