Vis dažniau pasitaiko atvejų, kai darbuotojui leidžiama dirbti nuotoliniu būdu iš užsienio valstybės, tačiau darbdaviai pamiršta fiksuoti jo darbo laiką ir nesikreipia į „Sodrą“ dėl socialinio draudimo pažymėjimo (A1 forma). Tokia klaida – viena dažniausių ir gali sukelti papildomą mokestinę naštą: mokesčius gali tekti mokėti ne Lietuvoje, o toje valstybėje, kurioje darbuotojas faktiškai gyvena.
Kita vertus, kaip ir kiekvienoje situacijoje, taip ir čia – atlikus tam tikrus veiksmus, klaidų galima nesunkiai išvengti. Tad ką darbdaviui būtina padaryti, kad darbuotojo nuotolinis darbas iš užsienio valstybės vėliau netaptų dideliu galvos skausmu?
Tarptautinių susitarimų ir laikotarpio santykis bei skirtingos valstybių teisinės bazės
„Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad kiekviena Europos Sąjungos (ES) ir Europos Ekonominės Erdvės (EEE) valstybė nustato skirtingas taisykles ir terminus, kurių būtina laikytis, kai darbuotojas dirba nuotoliniu būdu užsienyje.
22 ES šalys yra pasirašiusios susitarimą dėl socialinių įmokų, kuris leidžia darbuotojui, trumpai dirbančiam užsienyje, likti draustam toje šalyje, kurioje registruotas jo darbdavys. Todėl, jei darbuotojas tam tikrą dalį savo darbo laiko dirba nuotoliu vienoje iš šių šalių, bet toks nuotolinis darbas sudaro ne daugiau kaip pusę viso darbuotojo darbo laiko, socialinio draudimo įmokos mokamos tik Lietuvos Respublikoje“, – teigia advokatų kontoros „CEE Attorneys“ partneris Aleksandras Masaliovas.
Jis papildo, kad jei darbuotojas iš ES ar EEE valstybės ketina dirbti neilgą laikotarpį (pvz., ne daugiau kaip 25 proc. savo viso darbo laiko), darbdaviui tereikia gauti A1 formą iš „Sodros“, kuri patvirtina, jog darbuotojas yra draudžiamas socialiniu draudimu Lietuvoje ir darbdaviui nekyla pareiga atskirai mokėti socialinio draudimo įmokas užsienio šalyje, kurioje darbuotojas dirba.
Tuo tarpu, jei darbuotojas dirbs ES ar EEE valstybėje, kuri nėra minėto susitarimo dalyvė, gali būti taikomos kitokios taisyklės. Pavyzdžiui, jei darbuotojas dirba iš tokios valstybės daugiau kaip 25 proc. savo viso darbo laiko, darbdavys privalės registruotis bei mokėti socialinio draudimo įmokas pagal tos valstybės nustatytus dydžius ir tarifus. Kai darbuotojas tampa kitos valstybės mokestiniu rezidentu, būtina deklaruoti išvykimą, o darbdavys privalo apie tai pranešti Valstybinei mokesčių inspekcijai ir „Sodrai“.
Pasak A. Masaliovo, būtina pabrėžti, kad kiekviena valstybė turi savitą teisinį reguliavimą, todėl visais atvejais turėtų būti peržiūrimi ne tik dvišaliai susitarimai tarp Lietuvos ir užsienio valstybės, bet ir atidžiai analizuojami konkrečios valstybės teisės aktai, siekiant įvertinti mokestinio rezidavimo ypatumus bei galimą mokestinę naštą.
Dauguma ne ES ir ne EEE valstybių reikalauja, kad darbdavys registruotųsi ir (ar) įsteigtų juridinį asmenį toje valstybėje, kurioje darbuotojas faktiškai reziduoja. Taip siekiama įpareigoti Lietuvos darbdavį mokėti socialinio ir sveikatos draudimo įmokas, tam tikrais atvejais ir pelno mokestį, būtent toje valstybėje.
Tokia praktika yra logiška, kadangi darbuotojas, faktiškai gyvendamas užsienio valstybėje, tikėtina, naudosis tos valstybės sveikatos priežiūros ir socialinės apsaugos paslaugomis ir viešąja infrastruktūra, kuri finansuojama iš vietinių mokesčių mokėtojų lėšų.
Kita vertus, tokios valstybės kaip Jungtinė Karalystė, kurioje darbuotojas tampa mokestiniu rezidentu, automatiškai nereikalauja atskiros darbdavio registracijos ar juridinio asmens steigimo. Tokia pareiga gali kilti papildomai esant tam tikroms įmonės veiklos aplinkybėms.
Tačiau visas nuotoliniu būdu dirbančio darbuotojo pajamas, gaunamas iš Lietuvoje registruoto darbdavio, apmokestina pagal savo teisės aktus, tarifus ir dydžius. Tokiu atveju labai svarbu informuoti Valstybinę mokesčių inspekciją apie pasikeitusį mokestinį rezidavimą ir tai, jog darbdavys mokės mokesčius už darbuotoją ne Lietuvoje, o užsienyje.
Dažniausios klaidos
Tarp dažniausiai pasitaikančių darbdavių klaidų, susijusių su socialinio draudimo įmokomis, kai darbuotojui leidžiama dirbti iš užsienio yra šios:
Pirma, darbdaviai pamiršta sekti darbuotojo darbo laiką užsienyje. Dėl to atsiranda pareiga įsiregistruoti ir (ar) įkurti naują juridinį asmenį darbuotojo faktinio rezidavimo valstybėje ir joje mokėti socialinio draudimo įmokas bei kitus mokesčius.
Antra, darbdaviai nepasirūpina minėto A1 sertifikato gavimu iš „Sodros“, o tai lemia pareigos mokėti socialinio draudimo įmokas ne tik Lietuvoje, bet ir valstybėje, kurioje darbuotojas faktiškai reziduoja, atsiradimą. Tokia situacija gali sukelti problemų dėl socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo užsienio valstybėje.
Trečia, dažnai, ypač kalbant apie ne ES ar EEE valstybes, darbdaviai nepasitikrina ir nepakankamai išanalizuoja šių valstybių mokestinę aplinką. Neįvertinama, kad ilgalaikis nuotolinis darbas iš užsienio gali sukelti gerokai didesnę mokestinę naštą nei trumpalaikis.
Ketvirta, darbdaviai pražiūri ir pamiršta įvertinti užsienio valstybės darbo įstatymų reikalavimus, kurie taikomi iš tos valstybės teritorijos dirbančiam asmeniui. Pavyzdžiui, kai kuriose valstybėse nuotolinis darbas darbdaviui neturint juridinio vieneto tos valstybės teritorijoje, gali būti apskritai draudžiamas. Taip pat gali būti taikomi specifiniai darbo saugos reikalavimai, kurie apima visus dirbančius asmenis, įskaitant ir laikinai toje valstybėje esančius užsienio įmonių nuotolinius darbuotojus.
Ko svarbu nepamiršti darbdaviui, kai jo darbuotojas dirba iš užsienio?
- Gauti iš „Sodros“ specialią A1 formą, jei darbuotojas užsienyje dirba trumpą laikotarpį ir pateikti ją tos užsienio valstybės, kurioje darbuotojas reziduoja, kompetentingai institucijai.
- Pasitikrinti, kuri užsienio valstybės institucija yra atsakinga už socialinio draudimo įmokų administravimą ir tarpvalstybinį bendradarbiavimą, nes tokios institucijos kiekvienoje šalyje gali skirtis.
- Registruotis mokesčių tikslais arba įsisteigti pagal tos valstybės tvarką, jei darbuotojas užsienyje dirba nuolat.
- Įvertinti skirtingų ES, EEE ir trečiųjų šalių registracijos bei socialinio ir sveikatos draudimo įmokų mokėjimo tvarkas, dydžius ir tarifus, nes kiekvienoje valstybėje šie reikalavimai gali gerokai skirtis.
- Įvertinti užsienio valstybės darbo bei kitus įstatymus, kurie taikomi nuotoliniam darbui.