Liepos 9 dieną įvyko Lietuvoje mažai atgarsio sulaukęs, bet pasauliui itin svarbus Europos Parlamento narių balsavimas dėl vieno europinės miškų politikos klausimo. Balsavimu parlamentarai atmetė Europos Komisijos pasiūlytą valstybių klasifikaciją pagal miškų naikinimo rizikos laipsnį. Ši Europos Sąjungos kovos su miškų naikinimu reglamento (EUDR) priemonė numatė valstybių skirstymą į žemos, vidutinės ir aukštos miškų naikinimo rizikos kategorijas. Pastarosios turėjo nulemti žemės ūkio ir maisto prekių importo patikros procedūrų griežtumą.
Po Europos Parlamento balsavimo Komisija turės iš naujo peržiūrėti miškų naikinimo rizikos klasifikacijos taisykles, dėl ko bus perkeltas reglamento taikymo pradžios terminas, numatytas nuo ateinančių metų pradžios. Toks sprendimas kelia pagrįstų abejonių dėl Žaliojo kurso tęstinumo ir ES (ne)gebėjimo ryžtingai veikti kovojant su klimato kaita, biologinės įvairovės – įskaitant miškus – naikinimu ir žmogaus teisių pažeidimais, tuo pat metu kompromituojant Europos, kaip klimato ir aplinkosaugos iniciatyvų lyderės, statusą globalioje arenoje.
Žodžiai skiriasi nuo darbų
Nepaisant to, jog vos ne kasdien mokslininkai pateikia vis daugiau nenuginčijamų įrodymų apie ekologinę krizę, Europos Komisija, Parlamentas, o taip pat ir ES valstybės narės nuosekliai blokuoja naujas aplinkosaugos iniciatyvas ir sistemingai žlugdo jau taikomas europinės politikos priemones.
Europos Parlamento sprendimas atmesti miškų naikinimo rizikos klasifikacijos taisykles priimtas netrukus po to, kai Europos aplinkos agentūra pristatė interaktyvų įrankį, analizuojantį palaipsniui didėjantį klimato kataklizmų – įskaitant ir miškų gaisrus – poveikį Europai bei vertinantį pasirengimą klimato krizei.
Oficialiai deklaruojama, kad ES jokiu būdu nesiekia nusisukti nuo Žaliojo kurso, tačiau plika akimi matyti, jog situacija krypsta priešinga linkme. Dviveidystė Briuselio koridoriuose – jokia naujiena, bet pirmą kartą per penkerius mano buvimo Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nariu metus stebiu tokį šios nuodėmingos elgsenos „Briuselio burbule“ – taip neretai žaismingai įvardijama europinės politikos mašina – mastą.
Nenuostabu, kad prieš Žaliąjį kursą nutaikyti Europos Parlamente daugumą sudarančios centro dešinės Europos liaudies partijos, periodiškai kviečiančios į pagalbą kraštutinės dešinės politikus, inicijuojami ir aktyviai palaikomi veiksmai, jau tapę sistemine praktika, kelia vis didesnį kitų EP frakcijų nepasitenkinimą.
„Ypatinga skuba“ ir interesų grupių pageidavimai
Dar praeitos europinių institucijų kadencijos metu Europos liaudies partija ryžtingai demonstravo pasiryžimą bet kokia kaina stabdyti Gamtos atkūrimo reglamentą, komunikuojant tikrovės neatitinkančiais žinias ir netgi manipuliuojant informacija. Toliau sekė vadinamoji ES bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) reforma, iš jos praktiškai pašalinant aplinkosauginį aspektą. Antai siekiant užsitikrinti ūkininkų paramą artėjančiuose rinkimuose, pažeidžiant įprastines europinės teisėkūros procedūras ir vengiant įprastų platesnių diskusijų, stambiems žemės ūkio koncernams ypač palankus pasiūlymas buvo priimtas ypatingos skubos tvarka paskutinės praeitos Europos Parlamento kadencijos plenarinės sesijos metu.
Deja, ir šios europinį Žaliąjį kursą žlugdančios reformos Europos Komisijai kartu su Europos liaudies partija neužteko. Po rinkimų užsimota BŽŪP reformuoti dar kartą, toliau nuosekliai silpninant aplinkosauginius žemės ūkio standartus (arba tai, kas iš jų liko) – ir šį kartą dangstantis „ypatinga skuba“, ir vėl pažeidžiant europinės teisėkūros procedūras.
O kaip dėl miškų reglamento?
Beveik aštuoniasdešimt kompanijų – įskaitant tokius garsius prekybos tinklus, kaip „Aldi“, „Carrefour“ ir „Lidl“, bei kosmetikos ir parfumerijos gamintojus „L‘Oreal“ ir „The Body Shop“ – parėmė kovos su miškų naikinimu reglamentą, ragindamos į jo nuostatas įtraukti tiekimo grandinių skaidrumo ir atsekamumo užtikrinimo reikalavimus.
Verslo „banginiai“ pasisakė taip pat ir už aiškios teisinės sistemos sukūrimą, įskaitant pareigą atlikti išsamaus patikrinimo (angl. due diligence) procedūras, taip pat užtikrinti, kad aplinkosauginiai teisės aktai būtų vieningai įgyvendinami visoje ES. Vis dėlto reglamento taikymą buvo nutarta atidėti.
Nepritardamos europinių institucijų iniciatyvoms atidėti ar keisti EUDR taikymą, prie minėtų kompanijų kiek vėliau prisijungė tokie Europoje garsūs maisto prekių ženklai, kaip „Nestlé“, „Mars“ ir „Unilever“.
Organizacija „Human Rights Watch“ įspėjo, kad reglamento peržiūra pakirstų jo efektyvumą mažinant miškų naikinimą ir žmogaus teisių pažeidimus, susijusius su ES plačiai vartojamų produktų tiekimo grandinėmis. Net 225 pilietinės visuomenės organizacijos pasirašė atvirą laišką, kuriame ES valstybių narių vyriausybes ir Europos Parlamentą ragino atmesti ES kovos su miškų naikinimu reglamento taikymo atidėjimą.
Ir tai dar ne visos verslo ir pilietinės visuomenės iniciatyvos, raginančios europines institucijas nežlugdyti reglamento. Pavyzdžiui, Aplinkos tyrimų agentūra dar pernai atskleidė, kad Europos vartotojai jautieną ir odą pirko iš su neteisėta veikla Amazonijos regione susijusių ūkių, kurie sąmoningai siekė už(si)tikrinti, kad galvijų auginimas nebūtų siejamas su miškų naikinimu.
EUDR priimtas dar 2023 metų birželio 29 dieną, jo nuostatos turėjo būti pradėtos taikyti nuo 2024 metų gruodžio 30 dienos. Taikymo terminas nukeltas metams, likus mažiau nei mėnesiui iki oficialios jos taikymo pradžios: praėjusį gruodį ES Taryba ir Parlamentas pritarė Komisijos siūlymui taikymo pradžios datą atidėti iki 2025-ųjų gruodžio 30-osios. Kokiu pagrindu? Neva siekiant „užtikrinti, kad valstybės narės, veiklos vykdytojai ir prekybininkai galėtų tinkamai pasiruošti reglamento įgyvendinimui“. Tradicinis argumentas, lyg klimato ir bioįvairovės krizės galėtų palaukti, o planeta nebūtų pavojuje.
Eilinis bandymas sužlugdyti
Nuosekliai ignoruojant pažangaus, atsakingo verslo bei nevyriausybininkų pozicijas, Europos Komisija pasiūlė, kad pagal EUDR dauguma žemės ūkio ir maisto produktus į ES eksportuojančių šalių, ženkliai prisidedančių prie miškų naikinimo, bus priskirtos prie žemos miškų naikinimo rizikos kategorijos. Esą pagal vertinimo metodiką į didelės rizikos kategoriją patenka tik valstybės, kurioms taikomos ES arba Jungtinių Tautų įvestos sankcijos. Tokiu būdu, iš esmės vertinant tik (geo)politines, o ne faktines, su miškų padėtimi susijusias aplinkybes, kai kurios šalys, atsakingos už katastrofiško masto miškų naikinimą, paprasčiausiai išvengė didelės rizikos įvertinimo.
Nepaisant to, Europos liaudies partija primygtinai ragina į miškų naikinimo rizikos klasifikaciją įvesti naują – nereikšmingos arba menkos rizikos – kategoriją šalims, kurių miškų plotai yra stabilūs arba didėja.
Ar ir dabar rūpinamasi verslininkais, kurie vis „nespėja“ niekam pasiruošti? Taip! Nes juk dar net nepradėtos taikyti rizikos klasifikacijos taisyklės sukuria „bereikalingą naštą ūkininkams, miškininkams ir pramonei“; ir tai netgi nepaisant to, kad prie didelės miškų naikinimo rizikos šalių Europos Komisija iki šiol buvo priskyrusi tik Rusiją, Baltarusiją, Šiaurės Korėją ir Mianmarą. Ir mūsų gėdai tenka prisiminti, kad net aštuoniolika ES valstybių narių, tarp kurių – ir Lietuva, paragino sušvelninti kovos su miškų naikinimu reglamento įpareigojimus ir dar kartą atidėti jo taikymo pradžios datą.
Liepos 9 dienos Europos Parlamento balsavimas – dar vienas bandymas sužlugdyti ES kovos su miškų naikinimu reglamentą, dar kartą bandant atidėti jo taikymo pradžią. Tokie kraštutinių dešiniųjų palaikomi didžiausią Europos Parlamento frakciją turinčios Europos liaudies partijos veiksmai dar kartą demonstruoja aktyvias, sistemingas pastangas bet kokia kaina žlugdyti ne tik atskirus aplinkosauginius ES teisės aktus, bet ir visą Žaliąjį kursą. Tačiau atvirų prisipažinimų TV ekrane apie tai neišgirsite: „Briuselio burbulo“ politikos menininkai tobulai išmokę naujakalbę.
Šį tekstą parengė „Klimato reporteriai“ (klimatoreporteriai.lt).
Tai Lietuvoje nauja, nepriklausoma, nevyriausybinių organizacijų įkurta pilietinės žiniasklaidos iniciatyva, kurios tikslas – ilgainiui tapti klimato naujienų agentūra. Tekstą prašytume skelbti nurodant šaltinį „Klimato reporteriai“.