„Paskaitos turinys neturėtų būti gramatika, o tema, kuria būtų galima diskutuoti pasinaudojant gramatika. Aš nemėgstu užsiimti žodžių vertimu – manau, kad kiekvienai prasmei galime surasti tinkamus žodžius kitose kalbose,“ – teigia Paul Lynchak-Oppermann, DAAD (Vokietijos akademinės mainų tarnybos) vokiečių kalbos asistentas, dėstantis Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Vokiečių kalbos dėstytojas stengiasi, kad paskaitos studentams būtų įdomios, atsižvelgdamas į jų poreikius ir asmeninius interesus.
Dialogas – mokymo pagrindas
Nuo rugsėjo VDU dėstantis P. Lynchak-Oppermann vokiečių kalbos moko studentus VDU Užsienio kalbų institute (UKI), taip pat dirba su Vokiečių kalbos ir komunikacijos programos studentais.
„Studentai labai skirtingi. Tuos, kuriuos mokau UKI, laikau itin motyvuotais – jie patys prašo daugiau užduočių, noriai daro namų darbus,“ – sako jis. Toks entuziazmas, anot jo, yra dėstytojo ir studentų bendradarbiavimo rezultatas. „Kai sutariame dėl paskaitų temų, kurios jiems įdomios, motyvacija natūraliai auga.“
P. Lynchak-Oppermann pavyzdys iliustruoja šį požiūrį: „Viena mano studentė domisi nėrimu ir drabužių gamyba, tad su ja kalbėjomės, kaip skirtingais žodžiais galime vokiškai kalbėti apie gamybą. Susidomėjimas iš karto išaugo.“ Dėstytojas su studentais taip pat diskutuoja ir įvairiomis gyvenimiškomis temomis – vienas studentas prisipažino iš paskaitų išsinešęs ne tik vokiečių kalbos žinių, bet ir patarimų, kuriuos gali pritaikyti gyvenime už universiteto ribų.
Dėstydamas P. Lynchak-Oppermann vengia gramatikos atskyrimo nuo konteksto. „Manau, kad pirmiausia yra reikšmės, o tada atsiranda žodžiai ir jų formos tam išreikšti. Todėl aš klausiu studentų, kokias prasmes jie nori išreikšti, apie ką kalbėti, ir kartu ieškome tinkamų žodžių ir formų. Bet ne atvirkščiai“, – pasakoja P. Lynchak-Oppermann.
Lygindamas Lietuvos ir Vokietijos studentus, lingvistas daug skirtumų nemato, nes viskas priklauso nuo motyvacijos. Vis dėlto, kalbėdamasis su savo studentais P. Lynchak-Oppermann pastebi, kad Lietuvoje jauni žmonės vis dar priklausomi nuo visuomenės ir tėvų spaudimo, savo karjerą renkasi ne savo noru. Priešingai, vokiečiai labiau prisiima atsakomybę už savo sprendimus.
Pasak P. Lynchak-Oppermann, dažnai motyvacija mokytis priklauso ne tik nuo asmeninių studentų savybių ar dėstytojo, bet ir nuo to, kaip organizuojamos paskaitos. „Vokietijoje paskaitų lankymas yra privalomas, o čia sunkiau planuoti paskaitas, nes niekada negali būti tikras, kiek studentų susirinks ir koks bus jų žinių lygis“, – vokietis prisipažįsta, kad paskaitose tenka nemažai improvizuoti.
Kultūriniai ir kalbiniai iššūkiai
Kalbų mokymasis P. Lynchak-Oppermann gyvenime užima svarbią vietą. Lietuvoje jis taip pat atsidūrė norėdamas geriau pramokti lietuvių kalbą, kuri yra tik dalis jo kalbų bagažo. Be gimtosios vokiečių ir žemutinės vokiečių kalbų, jis kalba angliškai, rusiškai ir estiškai. Ispanų kalbos pramoko mokykloje, o universitete įgavo ukrainiečių, čekų ir senosios bažnytinės slavų kalbos pagrindus.
Lietuvių kalbos vokietis pradėjo mokytis nuotoliu dar vasario mėnesį, vėliau, jau atvykęs į Lietuvą, tobulinosi vasaros kursuose Vilniuje. Šiuo metu P. Lynchak-Oppermann lanko dvejus kursus pažengusiesiems, tačiau dėl darbo krūvio sunku rasti laisvo laiko kartojimuisi ir praktikai. „Manau, kad kalbos mokymasis ir prasideda, kai pats turi ją kažkur panaudoti, o lietuviai gerai kalba tiek anglų, tiek rusų kalbomis, tad motyvacijos išmokti lietuvių kalbos nelieka“, – sako lingvistas.
Tiesa, Lietuva ne pirma šalis, kurioje P. Lynchak-Oppermann mokėsi kalbų. Prieš tai Estijoje mokėsi rusų bei estų kalbų, o dar anksčiau buvo nukakęs net iki Sibiro – gilintis į rusų bei slavų kalbas. „Žiemos ten tikrai atšiaurios, tačiau tai buvo puiki patirtis. Studijų ir gyvenimo kokybė, žinoma, žemesnė nei Europoje, tačiau mokytis kalbai tai buvo unikali galimybė.“ Anot P. Lynchak-Oppermann, tokie kultūriniai ir kalbiniai iššūkiai padeda geriau suprasti kalbos kontekstą ir subtilybes.
Dėstytojas džiaugiasi, kad mokykloje taip pat turėjo galimybę išmokti Šiaurės Vokietijai būdingą žemutinę vokiečių kalbą, kuri jau yra nykstanti, bet jos įtaka matoma skandinavų ar net lietuvių kalbose, kaip pavyzdžiui, žodis „biški“.
Ateities planai – Vokietijos mokyklose
Grįžęs į Vokietiją, P. Lynchak-Oppermann planuoja atlikti privalomą praktiką mokykloje, siekdamas tapti pilnaverčiu mokytoju: „Vokietijoje mokytojo profesijos kelias yra ilgas ir sudėtingas – tam prireikia net iki devynerių metų. Tačiau tai užtikrina aukštą kompetenciją ir aukštesnį atlyginimą nei kitose Europos šalyse.“
Anot jo, kadangi Vokietija, kaip ir Lietuva, susiduria su mokytojų trūkumu, ypač tiksliųjų mokslų srityse kaip matematika ir chemija, šį kelią bandoma palengvinti. Vis dėlto, dalis jaunų specialistų meta mokytojo darbą vos pradėję karjerą. „Maždaug 70 proc. vokiečių studentų prasitęsia studijas, kad galėtų dirbti. Deja, kai ateina privalomos pusantrų metų praktikos mokykloje laikas, jie nebegali nieko pakeisti ir nesusitvarko su tokiu dideliu krūviu“, – pasakoja P. Lynchak-Oppermann.
Ne pirmą kartą užsienyje studijavusiam ir dirbusiam lingvistui Lietuva tapo tarpine stotele asmeniniam ir profesiniam augimui. Nors beveik visą laiką dėstytojas praleidžia universitete, laisvalaikiu vyksta į Vilnių aplankyti draugų, su kuriais susipažino vasaros kursuose Estijoje ir Lietuvoje. Kauno, kuris vyrui atrodo mažas ir jaukus, jis dar nespėjo gerai pažinti, nors vieno dalyko, kurio čia nepraleidžia – tai krepšinio varžybos.
„Manau, Lietuvoje atsidūriau dėl lemtingo susitikimo su lietuve Estijoje, su kuria dabar esame draugai. Tai puikus pavyzdys, kaip vienas užsienyje gyvenantis žmogus gali turėti įtakos kito žmogaus supratimui apie šalį. Ir kaip kartais veikia likimas, nes jei ji nebūtų atsitiktinai atsidūrusi tame pačiame vasaros mokyklos bendrabučio aukšte, greičiausiai niekada nebūčiau atvykęs į Lietuvą, – šypsosi P. Lynchak-Oppermann. – Labai vertinu Lietuvos paramą Ukrainai ir džiaugiuosi, kad nusprendžiau čia dirbti.“