„Judame link to, kad mūsų žemėje darosi vis mažiau patogu gyventi“, – tvirtina VU mokslininkas Justas Kažys. Naujausioje pasaulio gyvybės palaikymo sistemų būklės ataskaitoje skelbiama, kad peržengėme jau septintąją iš devynių planetos ribų. Nerimą ypač kelia neseniai peržengta vandenynų rūgštingumo riba, kurios poveikį netrukus pajusime visi – ilgainiui mažės pagaunamos žuvies kiekiais ir dar labiau šils klimatas.
Kaip išvengti paskutinių dviejų ribų peržengimo? Ir svarbiausia – ar vis dar turime galimybę atkurti pusiausvyrą?
Daugybę metų klimato kaitą tyrinėjantis Vilniaus Universiteto docentas dr. Justas Kažys įsitikinęs, kad dėl peržengtų planetos ribų, nuostolių neišvengiamai patirsime visi.
„Laimei, mūsų planeta vis dar turi savireguliacinių mechanizmų, kurie padeda žemei kažkiek atsistatyti. O tų atsistatymo formų yra pačių įvairiausių – per ekstremalius orus – potvynius, uraganus, sausras bei per pandemijas. Visa tai atneša tam tikrą apsivalymą ir pristabdo žmogaus veiklą. Jei nemokame sustoti patys, gamta ras būtų, kaip tai padaryti, bet nuostoliai bus dideli“, – įspėja mokslininkas.
Mažės žuvies kiekiai
Anot J. Kažio, peržengta septintoji riba – vandenynų rūgštėjimas – pirmiausiai parodo, kad mes nebesusitvarkome su didėjančiu anglies dvideginio (CO2) kiekiu bei temperatūros kilimu.
„Vandenynų rūgštėjimas veda į labai didelius ekonominius nuostolius. Rūgštėjimas tiesiogiai paveiks ekosistemas, vandenynuose sutrūkinės maisto grandinės ir ims sekti maistiniai ištekliai. Žuvys nebeturės ką valgyti, todėl jų pradės sparčiai mažėti, atitinkamai mažės ir potencialiai sugaunamos žuvies kiekiai. Tai ypač stipriai pasijus žuvingose šiauriniuose vandenyse. Žinoma, tai nenutiks per metus, bet ribos peržengimas rodo, kad procesai juda labai prasta linkme“, – perspėja klimatologas.
Mokslininko teigimu, netrukus pajusime ir antrinį vandenynų rūgštėjimo efektą. Iki šiol vandenynai sugerdavo apie 25–30% viso išmetamo anglies dioksido. Vandenynų rūgštėjimas rodo, kad jie jau yra persisotinę CO2 ir jo sugerti nebegalės, todėl tikėtina, kad anglies dvideginio kiekiai pradės augti atmosferoje.
„Vandenynai yra vieni pagrindinių anglies dvideginio sugėrėjų pasaulyje. Kai jų potencialas mažėja, ta anglis juk niekur nedingsta – ji lieka atmosferoje ir dar labiau ją šildo. Prieš kelerius metus mes pajutome labai staigų klimato šilimą. Deja, tikėtina, kad jis šils dar sparčiau“, – savo įžvalgomis dalinasi J. Kažys.
Diagnozė – debetas
VU docento teigimu, jei reikėtų palyginti žemės sveikatą su žmogaus, tiksliausiai būklę atspindėtų diabetu sergantis pacientas – išgyventi gali, bet nuolat turi vartoti vaistus.
„Gera žinia yra ta, kad pasitelkus efektyvias priemones, daugelį peržengtų ribų atstatyti į kažkokį padoresnį lygį vis dar galima. Tą akcentuoja ir patys šio indekso kūrėjai. Juk panašiai yra ir su diabetu – milžiniškų pastangų dėka, kontroliuojant mitybą, poilsį bei sportą, galima ligą stipriai atitolinti“, – sako J. Kažys.
Planetos ribas 2009 m. visuomenei pristatė mokslininkai, vadovaujami švedo Johano Rockströmo. Pristatytos 9 ribos, kurios, jei bus peržengtos, gali pakenkti žmonių civilizacijai ir planetos ekosistemoms. Iš jų liko neperžengtos tik dvi – atmosferos taršos aerozoliais bei ozono sluoksnio.
„Šios ribos sugalvotos siekiant parodyti, kad pasaulis juda didelės kaitos linkme, o tai gali grėsti įvairiom pasekmėm. Atskaitos tašku yra holoceno laikotarpis – tai dabartinė geologinė epocha, prasidėjusi maždaug prieš 11 tūkst. metų po paskutinio ledynmečio pabaigos. Tai laikotarpis, per kurį žemės klimatas tapo šiltesnis ir pastovesnis, o žmonija pradėjo sparčiai vystytis. Kiekvienos planetos ribos peržengimas reiškia, kad gerokai prastėja turėtos gyvenimo žemėje sąlygos“, – aiškina klimatologas.
Liko neperžengtos dvi ribos
Viena iš kol kas neperžengtų planetos ribų – ozono sluoksnis, filtruojantis ultravioletinių (UV) spindulių patekimą į žemę. Šios ribos peržengimas, mokslininko teigimu, grėstų dideliais nemalonumais tiek žmonėms, tiek visiems sausumos gyvūnams. Jei ozono sluoksnis nebūtų toks tankus, jis neapsaugotų nuo žalingo UV spindulių poveikio – odos vėžio, įvairių akių pažeidimų.
Ozono sluoksnio nykimas buvo sustabdytas prieš 37 metus, pasirašius Monrealio protokolą ir kol kas ši riba išlieka kontroliuojama. Tarptautinio susitarimo metu nuspręsta sustabdyti ozono sluoksnį ardančių cheminių medžiagų gamybą ir naudojimą. Viena tokių medžiagų – chlorfluorangliavandeniliai (CFC) iki tol buvo naudojami šaldymo įrenginiuose bei oro kondicionieriuose.
Vilniaus universitete dirbančio J. Kažio teigimu dėl švarėjančios pramonės ir naujų automobilių technologijų galima tikėtis, kad kol kas gana sėkmingai susitvarkysime su oro tarša. Mažai tikėtina, kad artimiausiu metu galėtume peržengti devintąją planetos ribą – atmosferos taršą aerozoliais. Tačiau anot jo, nedelsiant reikia imtis veiksmingų priemonių, leisiančių grąžinti seniai peržengtą klimato kaitos ribą, nes klimato pokyčiai ateityje gali suaktyvinti oro taršos potencialą.
„Pirmiausia, turime nustoti naikinti miškus ir kuo labiau atkurti žaliąją dangą, kuri tvarko labai daug dalykų, tame tarpe ir CO2. Palaipsniui reikia pereiti prie atsinaujinančios energetikos ir geriausia būtų ne žalių plotų sąskaita. Mažiausiai taršios yra saulės elektrinės. Taip pat būtų gerai, kad žmonėms pavyktų įsisavinti vandenilio energiją, tai būtų didelis technologinis šuolis. Tačiau norint bet kokių pokyčių, pirmiausia kiekvienas savyje turime pažadinti sąmoningumo jausmą ir atsisakyti besaikio vartojimo“, – akcentuoja VU docentas dr. Justas Kažys.
Iš viso jau peržengtos septynios planetos ribos iš devynių – sintetinės taršos pesticidais, plastiku ir branduolinėmis atliekomis, riba; azoto ir fosforo srautas aplinkoje; bioįvairovės integralumo riba; vandenynų rūgštingumo; saugi klimato kaitos riba; gėlo vandens; „amžinųjų chemikalų“, plastikų, kurie nesutinkami gamtoje, riba.
Autorė – Eglė Gabrytė