Neapykantos kalba – tai ne tik įžeidžiantys žodžiai. Tai sudėtingas socialinis reiškinys, turintis gilias istorines šaknis ir stiprų, dažnai ilgalaikį poveikį tiek individui, tiek visuomenei. Ši tendencija prisideda prie taip vadinamos „skaitmeninės neapykantos kultūros“, kuriai būdingas priešiškumas, poliarizacija ir agresyvus bendravimas.
Priešiškas bendravimas skaitmeninėje erdvėje sukelia neigiamas pasekmes tiek individualiai psichikos sveikatai, tiek visuomenės darnai. Tyrimai rodo, kad ilgalaikis neapykantos kalbos poveikis gali skatinti radikalizaciją, mažinti visuomenės pasitikėjimą institucijomis ir didinti socialinę atskirtį. Nuolatinis neapykantos kalbos poveikis gali sukelti ne tik psichologines, bet ir fizines sveikatos problemas: žmonės, kurie dažnai patiria žodinę agresiją, turi didesnę streso hormonų – kortizolio ir adrenalino – koncentraciją, o tai gali sukelti širdies ir kraujagyslių ligas.
Pastaruoju metu apie neapykantos kalbą daug kalbama, atlikta gausybė mokslinių tyrimų, kuriami automatinio neapykantos kalbos nustatymo įrankiai, tad gali susidaryti įspūdis, jog visi viską apie ją žino ir gal jau yra visi atsakymai į esminį klausimą „Kas tai yra?“. Deja, nepaisant didelio susidomėjimo šia tema, išlieka kertinis iššūkis – kaip nustatyti neapykantos kalbą, ją atskirti nuo kito neetiško, agresyvaus, įžeidaus elgesio, o ypač sudėtinga atskirti baustiną ir nebaustiną neapykantos kalbą. O tai yra ypač jautru, nes ir per didelis, ir per menkas neapykantos kalbos reguliavimas turi neigiamų pasekmių.
Istorinės ištakos
Nors gali atrodyti, kad neapykantos kalba yra modernios informacinės visuomenės problema, istorijoje ji egzistavo visada. Sąlyginai nauja yra teisinis neapykantos kalbos reguliavimas, susiformavęs per ilgą istorinį procesą, kuriame svarbų vaidmenį suvaidino žmogaus teisių plėtra, tarptautinės teisės instrumentai ir konkretūs socialiniai bei politiniai kontekstai.
Neapykantos kalbos reguliavimo pradžia siejama su XX a. pirmosios pusės įvykiais, ypač su totalitarinių režimų propaganda ir Antrojo pasaulinio karo pasekmėmis. Po karo tapo akivaizdu, kad žodinis kurstymas gali vesti prie genocido: nacių Vokietijoje antisemitinė propaganda (pvz., „Der Stürmer“ laikraštis) skatino diskriminaciją ir smurtą prieš žydus, ko pasekmė visiems žinoma – masinis žmonių žudymas.
Tad po karo tarptautinė bendruomenė pradėjo formuoti žmogaus teisių apsaugos sistemą, į kurią įtrauktas ir neapykantos kalbos reguliavimas tokiuose dokumentuose kaip Jungtinių Tautų Žmogaus teisių deklaracija (1948 m.), Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (1966 m.) ir Konvencija dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo (1965 m.).
Ką laikome neapykantos kalba?
Neapykantos kalba apima viešai skleidžiamas idėjas, kurios skatina, kursto neapykantą ar diskriminaciją tam tikros grupės atžvilgiu dėl jų rasės, tautybės, religijos, lyties ar kitų (paprastai įgimtų) tapatybės požymių. Nors ji dažnai pasireiškia tiesioginiais įžeidimais, šiandien vis dažniau pastebima subtili, užslėpta, netiesioginė neapykantos raiška – sarkazmas, ironija, humoras, koduotos žinutės ar naujai kuriami žodžiai, skirti menkinti tam tikras grupes.
Neapykantos kalbos analizė reikalauja tiek teisinės, tiek lingvistinės perspektyvos, nes šis reiškinys yra kompleksinis ir apima ne tik juridinius reglamentus, bet ir kalbinius mechanizmus, kurie formuoja bei skleidžia neapykantą.
Skirtingos šalys skirtingai reguliuoja ir apibrėžia neapykantos kalbą. Tarkime, Europos Sąjungoje ji kriminalizuojama, o JAV remiasi platesne žodžio laisve.
Baustinos formos apima tik pačias radikaliausias raiškos formas, už kurias gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Tačiau tas nereiškia, kad nebaustinos formos turi būti toleruojamos – į jas būtina atsakyti, bet kitais būdais, pvz., per pilietinį aktyvumą, švietimą ir pan.
Taip pat būtina atsižvelgti, kaip teisiniai apribojimai dėl neapykantos kalbos dera su žmogaus teise į saviraiškos laisvę.
Lingvistinė analizė gali padėti atskleisti pasakymo turinio ir formos ypatumus, pavyzdžiui, kaip neapykantos kalba normalizuojama per viešą diskursą sistemingai vartojant tam tikrus epitetus ar kuriant naujadarus. Ji leidžia įvertinti, kaip žinutės reikšmė priklauso nuo konteksto. Pvz., frazė „jie visi tokie“ gali būti nekenksminga, bet tam tikrame kontekste ji gali reikšti neapykantos skatinimą. Visą kontekstą vertina teismas, atsižvelgdamas į kalbėtojo statusą, socialinį klimatą, vyravusį pasakymo metu, ir kiek jis buvo palankus radikalioms neapykantos formoms plisti, pasakymo viešumą, sklaidos mastą, kalbėtojo intenciją bei ar buvo pagrįsta tikimybė, kad pasakymu pavyks paskatinti realius veiksmus prieš tikslinę grupę.
Ginamos grupės: Kodėl būtent tokios?
Kai kurie žmonės klausia: „Kodėl ne visi žmonės yra ginami nuo neapykantos kalbos?“ Yra kelios pagrindinės priežastys, kodėl būtent tam tikros grupės – tokios kaip etninės, religinės, seksualinės mažumos ar žmonės su negalia – yra laikomos pažeidžiamomis ir saugomos įstatymų. Ginamos grupės yra tokios, kurios istoriškai ir sistemingai patyrė ilgalaikę diskriminaciją, smurtą, marginalizaciją ar net genocidą, pvz., milijonai žydų išžudyti per Holokaustą, afroamerikiečiai kentėjo nuo vergovės, segregacijos, kolonializmo ir sisteminio rasizmo, LGBTQ+ asmenys – daugelį metų buvo kriminalizuojami, marginalizuojami ir fiziškai persekiojami. Neapykantos kalbos įstatymai nėra skirti uždrausti „nepatogias nuomones“, bet siekia apsaugoti pažeidžiamas grupes nuo smurto ir neapykantos kurstymo.
Kai kurios grupės turi mažiau galios apsiginti, t. y., ginamos grupės dažnai neturi vienodo politinio ar ekonominio svorio visuomenėje. Pvz.: romai Europoje ilgą laiką patyrė marginalizaciją ir neproporcingą skurdą. Žmonės su negalia istoriškai buvo stigmatizuojami ir net institucionalizuojami be jų sutikimo. Neapykantos kalba gali įtvirtinti ir dar labiau pagilinti šią nelygybę.
Daugumos grupės paprastai nėra ginamos, nes jos nėra istoriškai persekiojamos (pvz., baltieji vyrai Vakarų šalyse nėra patyrę sisteminio smurto taip, kaip mažumos).
Neapykantos kalbos ribos
Vis pasigirsta balsų, teigiančių, kad „jau nieko nebegalima pasakyti“, o kritika dėl kai kurių aštrių pasisakymų vadinama „cenzūra“. Reakcija į neigiamą turinį nerodo cenzūros. Tai labiau rodo kintančias visuomenės normas ir kad turime būti atsakingi už savo žodžius ir jų pasekmes. Kiekvienas žmogus turi teisę išreikšti savo nuomonę, tačiau jis taip pat turi suprasti, kad jo žodžiai gali turėti realių pasekmių kitų žmonių gyvenimams, jų emocinei gerovei ir socialinei darnai.
Kodėl reikia tirti neapykantos kalbą?
Nepaisant daugybės iniciatyvų kovoti su neapykantos kalba, augančio akademinio dėmesio neapykantos kalbai, kertinė problema išlieka – kaip ją aiškiai apibrėžti ir atskirti nuo aštrios kritikos ar nuomonių raiškos? Lietuvos teismų praktika dar nėra nusistovėjusi, skirtingų teismų sprendimai dėl tų pačių pasisakymų neretai skiriasi, dėl ko kyla neaiškumų tiek teisėsaugos institucijoms, tiek plačiajai visuomenei: kada kalbame apie neapykantos kurstymą, o kada – apie nuomonės raišką?
Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) kartu su partneriais įgyvendina projektą „Neapykantos kalbos ypatumai ir nustatymo kriterijai: Lingvistinė ir teisinė analizė“.
Tai pirmasis sistemingas tarpdisciplininis neapykantos kalbos tyrimas Lietuvoje, apjungiantis lingvistiką ir teisę. Tyrimas bus paremtas tiek viešojoje erdvėje esančiais komentarais, tiek teismų bylų medžiaga, suteikiančia unikalų pagrindą nustatyti neapykantos kalbos tendencijas bei pasireiškimo formas. Nauja metodologija leis detaliau išnagrinėti tiek tiesmuką, tiek užslėptą neapykantos kalbą, įtraukiant ir lingvistinį, ir teisinį požiūrį.
Ko tikimasi iš šio tyrimo?
Projekto pagrindu bus parengtas neapykantos kalbos nustatymo kriterijų modelis, kuris galės būti taikomas ne tik teisėsaugos institucijų veikloje, bet ir tobulinant automatizuotas neapykantos kalbos atpažinimo priemones. Šis modelis taip pat turėtų prisidėti prie didesnio visuomenės sąmoningumo – daugelis žmonių vis dar nežino, kaip atpažinti neapykantos kalbą ir kur apie ją pranešti (žr. „Vilmorus“ Lietuvos gyventojų nuomonės apklausa 2021; ŽEIT ataskaita 2023).
Projektą įgyvendina VDU bendradarbiaudamas su Lietuvos žmogaus teisių centru ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Projektą remia Lietuvos mokslo taryba (Sutarties Nr. S-MIP-24-135; MIP Mokslininkų grupių projektai, Kvietimo Nr. MIP13).
VDU Humanitarinių mokslų fakulteto (HMF) Užsienio kalbų, literatūros ir vertimo studijų katedros tyrėja prof. Jūratė Ruzaitė