„Tik būdamas užsiėmęs trokšti gyventi amžinai“, – teigia japonų patarlė. Ši tauta turi ir ilgo bei laimingo gyvenimo paslaptį, vadinamą „ikigai“. Šis terminas reiškia daryti su dideliu polėkiu tai, kas teikia pasitenkinimą, džiaugsmą ir suteikia gyvenimui prasmės. Panašu, kad ši filosofija nesvetima ir lietuviams, kalbant konkrečiai, Balbieriškio – miestelio, 13 km į pietus nuo Prienų, Nemuno kairiajame krante, – gyventojams. Jų gyvenimas teka juntant vietinių rūpestį ir įsisukus į mėgstamas veiklas.
Dažnas šio krašto gyventojas užsiaugina sodo gėrybių savo žemės lopinėliuose, kurių gavo čia duris užvėrus spirito gamyklai.
„Turiu dekoratyvinių moliūgų, šilauogių. Smagu būna, ypač pavasarį, kiekvienas daigeliais dalijamės“, – apžvelgdama savo daržą pasakoja šio miestelio gyventoja Bronė.
Nors Balbieriškyje dažnas gyventojas – senjoras, yra ir save atradusių jaunesnių. Miestelis turi vietos pažibą – Daną Zymoną. Jis graviruoja ir dažo gyvūnų kaukoles, tarp jų – avino, ožio, elnio… Šios iš „Etsy“ parduotuvės keliauja po visą pasaulį – net iki Australijos. Tiesa, meno kūrinius iš gyvūnų kaukolių „Castaway Skull“ kaimynai juokaudami kartais pavadina velniais.
„Į kaimynus stengiuosi atsižvelgti, kad nemalonaus vaizdo būtų kuo mažiau, kad kvapas nesklistų. Pas mane dažniausiai papuola škudžių veislės avys, avinai“, – įspūdingus „draugus“, gautus iš ūkininkų, kurie jo rankose virs menu, rodo jis.
Vyras šiame krašte džiaugiasi užsiimdamas mėgstama veikla – čia jaučiasi galintis kurti be išorinio spaudimo.
„Jaučiausi auklėjamas iki to momento, kol nusprendžiau užsiimti šia veikla, jaučiau, kad turiu rasti vietą visuomenėje, tradicinį pripažinimą – turėti gerą specialybę, gerai apmokamą darbą, pasistatyti namus, juos susitvarkyti taip, kaip priimtų tavo draugai, kad ne gėda būtų atsivesti, parodyti, kokį baseiną pasidarei ir pan. Atėjo momentas, kai supratau, kad visa tai yra bullshit (liet. – niekai)“, – prisipažįsta D. Zymonas.
Tiesa, šalia meninės veiklos jis dirba verslo ir švietimo sistemos konsultantu.
„Konsultuoju verslus, įstaigas. Būna, žmonės paprašo, kad įrodyčiau kvalifikaciją, pamatę, jog čia tokių velnių darytojas, o ateina aiškinti, kaip reikia dirbti. Tenka būti dviejų pasaulių meistru“, – sako jis.
Balbieriškyje gimęs, su žmona, trimis katėmis ir šuniu gyvenantis Rymantas Sidaravičius pats turi dvi profesijas – baigęs kūno kultūrą ir istoriją ir jaučiasi šiame miestelyje atradęs savo „ikigai“.
„Daug metų dirbau mokytoju, švietimo skyriaus inspektoriumi. Šiuo metu dirbu mokykloje, esu Badmintono klubo vadovas, turiu būrelį. Badmintono klubas Balbieriškyje vadinasi „Svajonė“. Svarsčiau, kaip jį pavadinti. Pagalvojau, kad visų vaikų svajonė laimėti. Taip ir gimė šiltas pavadinimas – geriausias, pamaniau“, – prisipažino Rymantas.
Jis pasakoja ilgus metus dirbęs pagal abi specialybes ir tai jam išėję į naudą.
„Dirbau ir vieną, ir kitą specialybę. Jei pamokų mažiau, gali iš antros pozicijos jos gauti“, – pasakojo Rymantas. O šiandien vyras atsidavęs vaikams ir badmintonui.
„Aš nemėgstu žvejoti, medžioti. Ten, kur skauda, negerai, o čia kaip smuikininko virtuozo žaidimas – dirba galva, reikia suderinti judesį su kūnu. Turi būti lankstus, elegantiškas, ne futbolas, kai spiria tau į koją ir dar reikia apsaugų“, – teigia Rymantas.
Magdalena daugelį metų šiame miestelyje ir chore giedodavo, ir, kaip sako, „pas vaikus eidavo darželyje“, tačiau šiandien kasdienybę temdo vyrą, su kuriuo skaičiuoja 60 metų drauge, užklupusios ligos. Nepaisant to, ji jaučianti, kad Balbieriškyje gauna nesuvaidinto, nuoširdaus rūpesčio ir dėmesio.
Į jos namus įžengusi verslininkė Loreta Launikonienė tiesia šios dienos pietų lauknešėlį. Magdalenos akys nušvinta: „Kai žmogus nusišypso, tai nieko ir nereikia.“ Loreta atsisveikina iki rytdienos, linkėdama geros dienos, ir patraukia pas kitus senjorus.
Loretos virtuvės komanda kasdien gamina maistą Balbieriškio senelių namams, ambulatorijos pacientams, bei pristato pavieniams senjorams į namus. Neretai pietus ar vakarienę klientams Loreta nuveža pati.
„Kasdien senjorams vežame šviežius pietus į namus. Pirmadienį būna balandėliai, antradienį – virtų bulvių cepelinai, trečiadienį – kotletai, ketvirtadienį – guliašas, penktadienį – žuvis, šeštadienį – maltinukas, sekmadienį – bulvių plokštainis ar cepelinai. Nemažai senjorų, bet daug per COVID mirė. Gerai, kad yra kam pasirūpinti – nors ne visais yra kam“, – atvirauja verslininkė.
Balbieriškyje nėra restoranų ar kavinių, tad Loreta nusprendė kepti ir picą, turi sukūrusi savo „Balbieriškio“ picos receptą. Vietiniai užsisako šį firminį patiekalą telefonu ir atvykę pasiima. Idėją įkvėpė Kaune gyvenantys anūkai, kuriems labai patinka pica, o vietoje žmonės turėdavo picas užsisakyti iš Alytaus ar Prienų.
Ji taip pat turi svečių namus, kuriuose susiburia ir vietiniai – ir šventinėmis progomis, ir kai tenka atsisveikinti su išėjusiais anapilin.
Ji papasakoja, kad ne vienus metus į jos namus ateidavo vietiniai ir prireikus nuvežti į artimiausią ligoninės priimamąjį.
„Mane greitąja vadino priėmimo skyriuje, veždavau visus į ligoninę: ar koja lūžo, ar gimdo. Visur svarbiausia žmogiškumas“, – graudindamasi taria moteris.
Psichoterapeutė: negyvenantys pagal dėsnius iš Visatos išstumiami anksčiau
Knygoje „Šeima – komandinis darbas“ (leidykla „Alma littera“) profesionali šeimos konsultantė, gydytoja psichoterapeutė Aurima Dilienė, trumpai pristato vieną esminių japonų filosofijos sąvokų „ikigai“. Šiuo žodžiu japonai apibūdina tai, ką darome su dideliu polėkiu, džiaugsmu, kas suteikia mūsų gyvenimui prasmės.
A. Dilienė Bendra.lt teigė, kad itin svarbu užsiimti mėgstama veikla – būtent ji motyvuoja kasdien keltis iš lovos. „Tai, ką geriausiai mokame, mėgstame… Vieni moka gerai planuoti, kiti – gaminti“, – sakė A. Dilienė.
Mėgstama kasdienė veikla, aktyvumas veda į ilgaamžiškumą. A. Dilienė prisipažino mėgstanti nueiti į planetariumą, kur supranta, kad šioje Visatoje viską kažkas sudėliojo. „Ir tai padarė pagal tam tikrus dėsnius, o kas jų nesilaiko, iš Visatos yra išspiriamas anksčiau“, – mano psichoterapeutė.
Tiesa, paklausta, ar lietuviai vadovaujasi šia japonų filosofija, ji pastebėjo, kad toli gražu ne. Be to, pažymėjo, kad nereikia manyti, jog mėgstama veikla turi būti lengva.
A. Dilienės teigimu, apie 95 proc. mažų miestelių gyventojų tiesiog gyvena ramų gyvenimą, neįsisukdami į mėgstamas veiklas, – tik 5 proc. gyvena aktyviai.
„Svarbu, kad randasi iniciatyvių žmonių, kurie tokius žmones pakviečia prisijungti į renginius, kaip kad mane pakvietė pristatyti knygas Lietuvoje būtent mažuose miesteliuose, taip tie ramūs gyventojai gali praplėsti savo akiratį. O šiaip jie puikiai gyvena savaip, yra arčiau gamtos, kas yra svarbu“, – pažymėjo specialistė.
Šis darbas parengtas įgyvendinant du projektus: Medijų rėmimo fondo finansuojamo „Bendros jungtys: pasitikėjimo ir dialogo platforma“ ir PERSPECTIVES.
PERSPECTIVES – naujos nepriklausomos, konstruktyvios ir daugiaperspektyvės žurnalistikos ženklas.
Projektas yra įgyvendinamas tarptautinio redakcinio tinklo iš Vidurio Rytų Europos ir iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Išreikštos nuomonės ir pažiūros yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi finansuojančių institucijų nuomonę. Nė viena jų nėra atsakingos.
Elena Reimerytė, Mikas Zabulionis, Kristina Aržuolaitienė
