Tremtinio, politinio kalinio Algimanto Simonaičio kalba, pasakyta minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti:
Mieli Lietuvos žmonės!
Lietuviai yra labai ištverminga, ori ir valinga tauta. Tokių skaudžių istorijų kaip mūsų šeimos patyrė tūkstančiai laisvos Lietuvos žmonių.
Prieš Jus stovi 1948 metų tremtinys, iš kurio sovietai pavogė vaikystę, o šeimą pasmerkė kančioms ir vargui Sibiro platybėse. Buvau 9 metų vaikas, liaudies priešas, kuris su šeima – mama, močiute, trimis broliais ir dviem sesėmis (vaikų amžius nuo 6 iki 13 metų) – vadinamosios operacijos VESNA metu buvome ištremti 1948 metais gegužės 22 dieną.
Mano tėvas 1945 metais buvo nuteistas 10 metų kalėjimo ir išvežtas į Vorkutą anglių kasimo darbams. Visa kaltė – kad tėvas ir jo brolis buvo Lietuvos savanoriai. Lietuva savanoriams skyrė žemės – tėvui ir jo broliui po 12 hektarų. Kadangi turėjo dar 6 hektarus savo žemės jie tapo stambaus ūkio savininkais – čekistų buvo įvardinti buožėmis.
1948 metais paryčiais mano tėvų namas buvo apsuptas Lietuvos stribų. Per valandą buvo įsakyta susirinkti daiktus. Namuose kilo didžiulė panika, ašaros. Ginkluoti stribai ragino skubėti, spėjom pagriebti tik keletą vertingesnių daiktų.
Mus atvežė į geležinkelio stotį, suvarė į gyvulinius vagonus be langų, be vandens, be tualetų. Vagonuose buvo dviaukščiai narai-gultai. Kelionė tremtin truko apie porą savaičių. Traukinys dažnai sustodavo, visus išvarydavo iš vagonų ir palindus po traukiniu tekdavo atlikti gamtinius reikalus. Ešeloną su ginklais apsupdavo ginkluoti čekistai. Vagonuose žmonės alpdavo, trūko oro, vandens. Kartą į parą duodavo viralo su žuvų kaulais. Kelionėje dalis žmonių mirė.
Po poros savaičių ešelonas sustojo 70 km už Krasnojarsko, taigoje, mažoje stotelėje. Visus išlaipino miške ant griovio krašto. Ten atvažiavę „pirkliai” rinkosi žmones miško darbams. Šeimas, kuriose buvo darbingų vyrų paėmė pirmiausia, o mūsų šeimai su mažais vaikais reikėjo laukti tris šaltas naktis po atviru dangumi. Apgyvendino ilguose barakuose Korbiko kaime, kuriuose buvo narai-gultai. Šeimai paskirdavo po kelis metrus barako, priklausomai nuo šeimos narių.
Mama ir vyresni broliai (12-os ir 13-os metų) pradėjo dirbti miško darbus. Per parą jie gaudavo 400 gramų duonos, o nedirbantieji tik 200 g. Pirmais metais badavome. Valgydavom įvairias virtas žoles, jaunus spygliuočių ūglius. Vasarą rinkdavome uogas. Jei susigaudavome kokią žuvelę, virdavome neišdarinėtą, kad pavalgyti būtų sočiau.
Daugelis tremtinių neišgyveno – mirė. Mirė ir dvi mano sesės. Tremtiniai apsitvėrė kalnelį – vietą kapinėms. Ten mirusiems statė kryžius. Vėliau buvo pastatytas paminklas Marijai, išdrožtas iš maumedžio politinio kalinio Jono Maldučio. Paminklas vėliau buvo pavadintas Sibiro Madona. Dabar jis stovi Vilniaus arkikatedroje. Kapinės buvo susibūrimo vieta, kurioje vyko gegužinės pamaldos, susirinkę tremtiniai giedodavo ir guosdavo vieni kitus dėl savo likimo. Visi be galo ilgėjomės Lietuvos, ją sapnuodavome.
Gyvenimas Sibire pagerėjo tik po stalino mirties 1953 metų kovo mėnesį. Kai stalinas mirė aš mokiausi septintoje klasėje. Visi mokytojai ir rusų vaikai verkė, o klasės auklėtoja raudodama sakė: aš galvojau, kad stalinas niekada nemirs („ja dūmala, što stalin nikogda ne umriot”). Mes, lietuvių vaikai, neverkėm, vėliau direktorius mus kvietė pasiaiškinti.
Nuo 1958 metų galėjome grįžti į Lietuvą. Kadangi tėvas 10 metų kalėjo Vorkutoje, dar turėjo tremtyje penkerius metus, mūsų šeima tik 1960 metais grįžo į Lietuvą. Aštuoniolikos metų amžiaus buvau priverstas tarnauti į sovietų kariuomenę net tris metus, todėl į Lietuvą grįžau tik 1962 metais. Kai po keturiolikos metų praleistų sibire per garsiakalbį išgirdau, kad traukinys atvyksta į Lietuvos sostinę Vilnių – išgirdus lietuvių kalbą pajutau, kaip ant galvos atsistojo plaukai.
Grįžusių tremtinių neregistravo Kaune, Vilniuje, leido apsigyventi tik mažesniuose miestuose, ne visur priėmė į darbus. Mūsų šeima apsigyveno Elektrėnuose. Visaverčiais Lietuvos piliečiais pasijutome tik atgavę nepriklausomybę.
Nors aplankiau Ameriką, Havajus, daugelį Europos šalių, su tremtiniais pabuvojom Briuselyje Europos Parlamente, esu laimingiausias gyvendamas laisvoje Lietuvoje – gražiausioje Europos valstybėje.