2025 m. sausio 3 d., penktadienį, 18 val., kviečiame į grupinės parodos „Tarpinės gliaumos” atidarymą galerijoje „Meno parkas” (Rotušės a. 27).
Parodos kuratorius: Mantas Valentukonis
Menininkai:
Šarūnas Baltrukonis
Gasparas Zondovas
Emilie Alstrup
Sandra Golubjevaitė
Indrė Rybakovaitė
Clara Schweers
Klaidas Paškevičius
Andrius Kviliūnas
Eglė Marcinkevičiūtė
Andrius Zakarauskas
Adomas Rybakovas
Jurga Barilaitė
Neda Naujokaitė
Lukas Marciulevičius
Mantas Valentukonis
Emilija Povilanskaitė
Šiandieninė būsena svyruoja tarp aiškumo ir iškraipymo, o tikrovę perteikia ekranų ir kodų sluoksniai. Parodoje, suformuotoje menininkų užaugusių kartu su skaitmeninėmis technologijomis, nagrinėjama kaip technologijos veikia tikrovės ir materialumo suvokimą.
Tai natūraliai veda prie tarpininko sąvokos, kuri pasirodo kaip aktyvi ir kurianti būsena, o ne pasyvus trūkumas. Parodoje pereinamoji erdvė materializuojasi sąveikoje tarp asmeninio ir algoritminio, o tikrovės suvokimas virsta derybų procesu. Skaitmeniniai ryšiai, videožaidimų estetika ir generatyviniai procesai įtraukia neapibrėžtumo aspektus – atvirumą dviprasmybei, kuris leidžia naujai patirti ir interpretuoti pasaulį.
Parodoje esantys darbai peržengia įprastas tapybos ribas, jungiant tradicines technikas ir skaitmenines intervencijas. Pasitelkus algoritmines įvestis ir animuojančius paviršius, kūriniai pereina į tarpine būsena. Parodoje balansuoja mechaninio atsiribojimo ir žmogiško prisilietimo sąveiką.
Hibridinis požiūris skatina platesnius apmąstymus apie pačios tikrovės prigimtį. Tikrovė kaip sąvoka visada buvo neapibrėžta; individualios patirties ir socialinių aplinkybių sintezė. Nabokov pastebi, kad „tikrovė” yra „vienas iš nedaugelio žodžių, kuris be kabučių nieko nereiškia”. Šiandien, kai beveik kiekvienas veiksmas, gestas ir žodis gali būti sukonstruotas skaitmeniniu būdu, kabutės aplink tikrovę tapo ne tiek simbolinės, kiek tiesioginės, todėl abejojama, ką iš tiesų žinome ir kuo galime pasitikėti.
Episteminis trapumas atveria kelią „nežinojimui” kaip tam tikrai generuojančiai būsenai. Užuot ieškojus aiškių atsakymų, šis požiūris priima neapibrėžtumą kaip pagrindą susidūrimui su materialiais ir nematerialiais pasauliais. Todėl dėmesys perkeliamas nuo žinojimo kaip fiksuoto dalyko prie žinojimo kaip besikeičiančios praktikos, kuri leidžia nuolat atsirasti naujoms reikšmėms.
Tekstas: Dovilė Morkūnaitė-ŽilinskėParoda galerijoje veiks iki vasario 2 dienos.