Fizinis aktyvumas yra svarbus kiekvienam žmogui, siekiant stiprinti savo sveikatą, organizmą ir gerinti gyvenimo kokybę. Moksliniais tyrimais įrodyta, jog nepakankamas fizinis aktyvumas yra vienas pagrindinių rizikos veiksnių, lemiančių sergamumą lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis. Naudingiausias sveikatai yra tas fizinis aktyvumas, kurio metu įgaliname širdies ir kraujagyslių, taip pat kvėpavimo sistemas veikti intensyviau, nes padidėja širdies susitraukimų dažnis.
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) fizinio aktyvumo rekomendacijas įvairioms amžiaus grupėms:
- Vaikai ir paaugliai (nuo 5 iki 17 metų) turėtų būti fiziškai aktyvūs bent 60 min. kiekvieną dieną. Fizinė veikla turėtų būti vidutinio intensyvumo. Bent 3 kartus per savaitę turėtų būti įtraukta fizinė veikla stiprinanti kaulus bei raumenis.
- Suaugę asmenys (nuo 18 iki 64 metų) turėtų užsiimti vidutinio intensyvumo fizine veikla bent 150 min. per savaitę arba didelio intensyvumo fizine veikla 75 min. per savaitę. Raumenų stiprinimui skirta fizinė veikla turėtų būti atliekama bent 2 kartus per savaitę.
- 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonės turėtų užsiimti vidutinio intensyvumo fizine veikla bent 150 min. per savaitę arba didelio intensyvumo fizine veikla 75 min. per savaitę. Raumenų stiprinimui skirta fizinė veikla turėtų būti atliekama bent 2 kartus per savaitę. 3 ar daugiau dienų per savaitę rekomenduojama atlikti pusiausvyrą gerinančius pratimus siekiant išvengti kritimų ar kitų traumų.
Laikantis šių fizinio aktyvumo rekomendacijų, sumažėja pavojus susirgti tokiomis lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis kaip II tipo cukrinis diabetas, insultas, storosios žarnos ir krūties vėžys, širdies ir kraujagyslių ligos, nutukimas. Taip pat užsiimant reguliaria fizine veikla gerėja žmogaus emocinė būklė, miego kokybė, jaučiamasi žvaliau bei energingiau, mažėja streso, depresijos, nerimo simptomai. Be kita ko, tai puikus laisvalaikio praleidimo būdas.
Gyvensenos medicina apima ne tik fizinį aktyvumą, bet ir svarbi subalansuota mityba, streso valdymas, miego kokybės užtikrinimas, žalingų įpročių atsisakymas ir socialinių ryšių palaikymas.
Kaip teigė garsus prancūzų filosofas ir rašytojas Ž.Ž. Ruso: „Be judėjimo gyvenimas tik letargo sapnas“
„Praeitų metų liepos pradžioje kartu su kolega per 21 valandą nuėjome 111 tūkst. žingsnių, o vasaros pabaigoje dar su keliais bendrakeleiviais įveikėme dar daugiau – per 24 valandas – 131 tūkst. žingsnių. Šių metų vasaros dviračių sezono atidarymo proga per beveik 10 valandų įveikiau 100 km. dviračių žygį“, – pasakoja Sandra Kapeliorienė.
„Kartu su šeima leidžiame aktyviai savaitgalius vaikščiodami ar važinėdami dviračiu, o gegužės 1d. kai beveik visa Lietuva turėjo laisvą dieną, su vyru ir devynmete dukra nusprendėme pasivažinėti dviračiais minant pirmojo žygio keliais Kaunas- Vilkija- Kaunas. Ten labai gražu, dviračių takas eina palei Nemuną ir kai, kurie kur pernai dar buvo žvyruoti keliai, šiemet- sutvarkyti, tas labai džiugina. Aukštos kalvos nuo kurių leidžiasi adrenaliną mėgstantys žmonės pasklandyti su parašiutais. Šalia eina miškas, važiuojant net oras atrodo gyvesnis tas kvapas toks gaivus. Ir tas tikrai jaučiasi atrodo tik įvažiavus galva pradeda suktis nuo didesnio deguonies kiekio“,-pasakoja gyvensenos medicinos specialistė.
Drąsiau – tau tikrai pavyks!
„Važiavome dviračiu niekur neskubėdami, aišku pradžioje kai jėgų daug norisi lėkti su vėjeliu, bet vėliau tas greitis pradėjo mažėti, pirmasis iššūkis su kuriuo susidūrėme tai, kad dukrai nuo dviračio sėdynės pradėjo skaudėti užpakalį, bandėme po juo padėti minkštą daiktą šiek tiek sumažindami nemalonumo jausmą. O man pirmojo ėjimo žygio metu jau buvo pradėjusios skaudėti kojų pėdos, nes po truputį pradėjo formuotis pūslės. O kai prisimenu kai eidama pasiekiau, savo pusiaukelę jau norėjosi baigti žygį, taip ir dukrai jau beveik 40 km. jai pasidarė sunku, bet buvo labai svarbi vaikui akimirka, kad mes abu su vyru stengiamės bendrauti, motyvuoti ir kalbėti jai įdomiomis temomis, prašėme, kad ji mums papasakotų apie artėjančią klasės išvyką, taip vydami sunkias mintis nuo žygio. Klaustumėt kam to reikia? Vaikui sunku galima suktis ir važiuoti atgal, bet įveikus Kulautuvos keliukus, sekantis žingsnis buvo Vilkija, pasiekę tą tašką sutarėme, kad suksimės ir važiuosime atgal, buvo likę vos keli kilometrai iki tikslo, bet kelias kuris ėjo link Vilkijos prieplaukos buvo apsemtas, net keturiose vietose, pirmoje vietoje, dar galėjome prabristi, bet kitose jau buvo nemažai vandens, nes Nemunas šiuo metu išties išplatėjęs vos ne dvigubai. Pailsėję keliavome atgal. Dukrai dar buvo labai svarbu, kad ji mynė dviračiu tais keliais, kuriais aš ėjau pėstute savo pirmojo žygio metu“,- įspūdžiais dalinasi Sandra.
„Šis šeimos žygis mus kartu labai suartino, būtume myne abu su vyru ar kitais žmonėmis, galbūt būtų atsiradusi šiokia tokia konkurencija, o dabar turėjome žiūrėti ir stebėti bei palaikyti dukros tempą, bet ji šaunuolė važiavo visada paskui vyrą, o aš už jos. Daug pokalbių, juoko, sutiktų naujų pakeleivių, kurie kartu prisijungdavo įdomiems pokalbiams. Vienas sutiktas pašnekovas pasakojo, kad jis organizuoja įvairiausius dviračių žygius visoje Lietuvoje ir šis maršrutas, kuriuo mes važiavome yra pats gražiausias. Kitas sutiktas pašnekovas pasakojo, kaip per dešimt valandų įveikė 200 km., bet buvo labai sunku“,- pasakoja pašnekovė.
Iššūkiai motyvuoja, bet tam reikia pasiruošti
„Mynėme ir numynėme visų pastangų dėka įveikėme 60 km. Tai buvo ta riba kai jau nesinorėjo rizikuoti dukros sveikata, juolab, kad prieš tai labai didelio pasiruošimo ji neturėjo važinėdama dviračiu. Prisimenu save kaip prieš pirmąjį žygį intensyviai vaikščiojau, ruošiausi tam, nors nežinojau nei ko tikėtis, nei kaip bus, bet kai jau įgauni vienos ar kitos patirtie tada gali žinoti ko tikėtis, nors ne visada manau tai pavyksta. Pirmojo žygio metu kai ėjau ir jau atrodo esi tokioje „tranzo“ būsenoje, eini lyg sau ir nieko nematai aplinkui, taip ir dukrai buvo, mina dviratį ir pati sunkiai supranta mindama dviratį. Vyras su dukra baigė žygį, leisdami ir tikėdami, kad dar iki laikrodžiai išmuš dvyliktą valandą aš įveiksiu 100 km. Toliau kelionę tęsiau viena miesto gatvėmis, kur iš vienos gatvės važiavau į kitą, kad tik pavyktų surinkti tuos užsibrėžtus kilometrus- man pavyko. Labai didžiuojuosi savo dukra, kuri tikrai įveikė nemažą atstumą, buvo visko, bet ji tai padarė. Aš taip pat labai savimi didžiuojuosi, kad ta ištarta garsiai mintis, kad noriu surinkti 100 km. įsigyvendino per mažiau nei dešimt valandų ir šį kartą mano vyras patikėjo manimi“,- pasakoja Sandra Kapeliorienė.
„Išvažiavome beveik nesiruošę šiam dviračių žygiui, įsidėjome gertuves vandens, lengvus baltyminius užkandžius, vaisių. Kadangi buvo labai saulėta kremas nuo saulės, nors saulė buvo tokia kaitri, kad pavyko nemažai ir parusti. Kai vandens atsargos išsekdavo, nusipirkdavome parduotuvėje. Labai svarbu ir šalmas, nes tuose pagrindiniuose gatvės keliuose vietomis labai pavojinga, o kai įsukome į dviračių takus, ten kai kurie dviratininkai treniruojasi ir važiuoja laikui, taigi vienas neatsargus posūkis, gali baigtis liūdnai. Ačiū Dievui mums viskas buvo sėkminga, bet kitiems žygiams būtinai ir mes su vyru juos dėvėsime. Taip pat labai svarbu, kad dviračio sėdynė būtų patogi, šiek tiek platesnė arba turėti specialius dviračio šortus, kelnes. Taip pat būtinos pirštinės, nes kai kuriose vietose jaučiasi, kad turiu delnus. Jau sutemus svarbu, kad dviračio lempos veiktų ir papildoma turėti šviečiančią liemenę ir žinoma akiniai, nes važiuojant bent jau temstant tai visokie vabaliukai į akis skrido, čia taip kaip mašina važiuoji ir visas stiklas vabaliukų būna pažymėtas“,- juokiasi pašnekovė.
Šeima – vienas iš gamtos šedevrų „Vieni ar kiti iššūkiai gyvenime tik sustiprina: išbandai save, kiek gali matyti savęs, kokia ištvermė, pasitikėjimas ir valia pasiekti savo užsibrėžtų tikslų. Svarbiausia sveikata ir buvimas gamtoje, vaikams tai ypač svarbu, kokį pavyzdį mato iš savo tėvų, tokį ir patys aplink save formuoja. Dukrai po žygio padovanojome medalį, labai džiaugėsi, nešėsi parodyti savo klasės draugams ir žinoma klausė, kada bus kitas žygis, o važiuojant kalbėjomės, kad čia yra tavo mažas asmeninis rekordas, kurį dabar galėsi, bet kada gerinti ir siekti didesnių rekordų. Tai yra labai svarbu tiek vaikui, tiek visai šeimai būnant kartu ir siekiant bendrų tikslų. Linkiu visiems būti tais motyvuojančiais pavyzdžiais sau, savo vaikams bei šalia esančiai aplinkai“,- sako Sandra Kapeliorienė.