Visame žmogaus kūne esantys limfmazgiai filtruoja limfą ir padeda kovoti su infekcijomis, o net menkiausi jų pokyčiai gali tapti pirmuoju ženklu apie organizme vykstančius grėsmingus pokyčius. Plačiau, kodėl limfmazgiai yra tokie svarbūs ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį, pastebėjus pakitimus, pasakoja „Biofirst“ klinikos gydytojas radiologas Tomas Tvarijonas.
Pirmiausia, gal galėtumėte trumpai apibūdinti, kas yra limfmazgiai?
Limfmazgiai – nedidelės, pupelės formos struktūros, atliekančios svarbų vaidmenį organizmo apsaugos sistemoje. Šios struktūros yra neatskiriama limfinės sistemos dalis, kuri rūpinasi žmogaus imunitetu ir padeda kovoti su įvairiais patogenais. Limfmazgiai taip pat sulaiko ir neutralizuoja mikroorganizmus, virusus, bakterijas ir kitas kenksmingas medžiagas, yra atsakingi už imuninės sistemos ląstelių aktyvavimą, taip užkirsdami kelią infekcijoms ar kitoms ligoms. Kiekvieno žmogaus kūne yra apie 500–700 limfmazgių, kurie išsidėstę įvairiose kūno srityse, tačiau tam tikrose vietose jų koncentracija yra didesnė.
Kaklas, pažastys, kirkšnys, tarpuplautis ir pilvas – tai zonos, kur limfmazgiai yra ypač aktyvūs, nes čia susikerta limfos srautai iš kitų svarbių kūno dalių, tokių, kaip galva, rankos ir kojos. Dėl intensyvios limfos filtracijos ir didelio limfmazgių kiekio minėtose kūno vietose, limfmazgius čia lengviau užčiuopti bei ištirti, pasitelkiant įvairius vaizdinius diagnostikos metodus.
Kokias ligas gali signalizuoti padidėję limfmazgiai?
Limfmazgių padidėjimas, kitaip vadinamas limfadenopatija, dažnai yra pirmasis ženklas, kad organizme vyksta imuninė reakcija. Kai organizmas kovoja su infekcija, limfmazgiuose suaktyvėja limfocitai, todėl šie mazgeliai padidėja. Limfmazgių padidėjimas gali pasireikšti įvairiose kūno vietose ir tai gali būti svarbus indikatorius, padedantis nustatyti infekcijos šaltinį ar gresiančią ligą.
Pavyzdžiui, padidėję kaklo limfmazgiai dažnai rodo viršutinių kvėpavimo takų infekcijas – peršalimą, tonzilitą ar ausų uždegimą. Pažastyse padidėję limfmazgiai gali būti rankų ar krūtinės infekcijos požymis, o kai kuriais atvejais tai gali indikuoti apie krūties vėžį.
Kirkšnies limfmazgiai dažniausiai padidėja dėl dubens ar kojų srities infekcijų, o taip pat dėl lytiniu keliu plintančių ligų ar dubens organų onkologinių procesų.
Pilvo ir tarpuplaučio limfmazgiai gali padidėti esant rimtesnėms patologinėms būklėms, tokioms kaip išplitusios infekcijos, kraujo ligos ar onkologiniai procesai. Vaikams pilvo srities limfmazgiai kartais padidėja net dėl virškinamojo trakto ar kvėpavimo takų infekcijų.
Kada limfmazgių padidėjimas gali pranašauti onkologinę ligą?
Padidėję limfmazgiai gali sukelti nerimą, tačiau ne visada tai rodo rimtą ligą. Daugeliu atvejų padidėję limfmazgiai yra natūrali imuninės sistemos reakcija į infekciją ar uždegimą ir po kurio laiko jie sumažėja.
Tačiau yra keletas požymių, kurie gali padėti atskirti paprastą infekciją nuo rimtesnių susirgimų ar net onkologinių ligų. Infekcinio proceso atveju limfmazgiai dažniausiai būna skausmingi, minkšti ir paslankūs. Jie gali greitai padidėti, tačiau po kelių dienų ar savaičių grįžta į savo įprastą dydį. Tuo tarpu vėžinių susirgimų atveju limfmazgiai paprastai yra neskausmingi, kieti ir nejudrūs.
Jie didėja palaipsniui ir savaime neišnyksta. Padidėję limfmazgiai be aiškios priežasties ir išliekantys tokio dydžio ar palaipsniui didėjantys ilgiau nei 2–4 savaites, gali būti rimtos ligos požymis. Dažnai tai lydi ir kiti simptomai: staigus svorio kritimas, nuolatinis nuovargis, karščiavimas ar naktinis prakaitavimas.
Kaip žinia, limfmazgių funkcija neapsiriboja tik infekcijų neutralizavimu – jie taip pat aktyviai dalyvauja kovojant su vėžinėmis ląstelėmis. Imuninės sistemos ląstelės, esančios limfmazgiuose, atpažįsta ir naikina limfoje esančias vėžines ląsteles, tačiau tam tikrais atvejais, esant onkologinio proceso išplitimui į limfmazgius, jie gali būti chirurgiškai pašalinami, atliekant limfonodektomiją.
Pašalinus limfmazgius, paprastai bendra imuninė funkcija nesutrinka, tačiau minėta sritis gali tapti jautresnė infekcijoms. Viena dažniausių limfonodektomijos (limfmazgių šalinimo) komplikacijų yra limfedema, kuomet sutrinka limfos cirkuliacija ir pradeda kauptis skystis, sukeldamas audinių patinimą.
Ką patartumėte daryti pastebėjus limfmazgių pokyčius?
Pastebėjus padidėjusius limfmazgius, kurie išlieka ilgą laiką, arba padidėjimą lydi kiti simptomai – svorio kritimas, naktinis prakaitavimas, didelis bendras silpnumas – būtina kreiptis į gydytoją. Gydytojas pirmiausia apčiuopos būdu, o vėliau ultragarsiniu tyrimu įvertins limfmazgių būklę. Įprastai ultragarsinio tyrimo metu yra įvertinamas limfmazgių dydis, forma, struktūra ir jų kraujotaka.
Piktybinių susirgimų atveju limfmazgiai dažniausiai būna apvalios formos, sumažėjusio echogeniškumo (sunkiau praleidžia ultragarso bangas, atrodo tamsesni), o jų struktūra kartais gali išsiskirti kalcinatais (sukalkėjimais) ir nekrozės (žuvusių ląstelių) požymiais. Infekcinių ar uždegiminių ligų atveju limfmazgiai paprastai išlaiko savo įprastą pupelės formą, struktūrą, jų kraujotaka būna intensyvesnė. Tačiau limfmazgių apsauginis sluoksnis, dar vadinamas žieve, gali būti sustorėjęs dėl ląstelių sankaupos, kurios kovoja su uždegiminiais procesais.
Kalbant apie limfmazgių padidėjimą ir jų gydymą – viskas priklauso nuo priežasties, kas lėmė jų padidėjimą. Tai reiškia, kad infekcijų atveju pačių limfmazgių gydyti nereikia, nes jie dažniausiai sumažėja natūraliai, kai organizmas susidoroja su infekcija, virusu ar kitais mikroorganizmais. Jei padidėjimo priežastis yra onkologinis procesas, būtina atlikti detalesnius tyrimus proceso išplitimo įvertinimui ir pradėti taikyti gydymą. Onkologinių susirgimų atveju, dažnu atveju skiriama chemoterapija, radioterapia, biologinė terapija, chirurginė intervencija ar šių gydymo metodų derinys, priklausomai nuo vėžio tipo ir jo išplitimo.
Nors limfmazgių padidėjimas yra dažniausiai susijęs su natūralia organizmo reakcija į infekcijas, ilgai išliekantys ar be aiškios priežasties pakitę limfmazgiai gali būti rimtesnės ligos ženklas, todėl labai svarbu atkreipti dėmesį į savo kūno siunčiamus signalus ir esant abejonėms nedelsti kreiptis į gydytoją specialistą detalesniam ultragarsiniam (echoskopiniam) ištyrimui.