„Eurobarometro“, „European Social Survey“ ir kiti tyrimai rodo, kad europiečiai klimato kaitą, socialinį teisingumą ir skurdą vis dar laiko vienomis svarbiausių ilgalaikių grėsmių, o vyriausybių veiksmus vertina kaip nepakankamus. Deja, pastaraisiais metais politinėje erdvėje klimato krizę persvėrė ekonominio augimo naratyvas. „Augimas“, „konkurencingumas“, „investicijų pritraukimas“ – šie žodžiai dominuoja partijų programose ir viešuose politikų pasisakymuose.
Tokią tendenciją atskleidė Jungtinės Karalystės analitinio centro „Institute for Public Policy Research“ (IPPR) atlikta Škotijos rinkimų žinučių analizė. Tyrėjai išnarstė 2026 m. rinkimų komunikaciją ir palygino ją su 2021 m. dokumentais. Rezultatas aiškus: klimato klausimai politinėse žinutėse minimi rečiau, o ekonomikos augimo retorika – dažniau. Klimato, „net zero“, emisijų mažinimo ir dekarbonizacijos žodynas traukiasi, o „growth“ (augimas) tampa centrine politine ašimi. IPPR šį pokytį apibūdina tiesiai: „down-rating of climate as an issue“ – klimato klausimai praranda svarbą.
Socialinio teisingumo ir skurdo temos taip pat traukiasi
IPPR tyrė ir tai, kaip dažnai politinėse žinutėse minimi skurdo, nelygybės bei socialinio teisingumo klausimai, ir nustatė, kad jų matomumas sumažėjo. Tai ypač reikšminga, nes būtent klimato ir socialinio teisingumo temos pastarąjį dešimtmetį buvo laikomos neatskiriamos. IPCC, JT vystymo programa ir Pasaulio bankas nuosekliai pabrėžia, kad klimato krizė yra „nelygybės multiplikatorius“ – ji labiausiai paveikia tuos, kurie turi mažiausiai išteklių jai atlaikyti. Jei klimato krizė traktuojama tik kaip technologinis ar energetinis klausimas, o ne kaip socialinio teisingumo problema, sprendimų priėmėjai praranda gebėjimą matyti tikrovę.
Faktai rodo, kad esame pasiekę kritinę ribą, kurią peržengus atgal kelio nebėra. Pasaulio meteorologijos organizacija ir „Copernicus“ klimato tarnyba 2024–2025 m. paskelbė tai, kas dar prieš kelerius metus būtų atrodę neįmanoma: pasaulis jau pasiekė ir viršijo 1,5 °C ribą. 2023-ieji buvo rekordiškai karšti, tačiau 2024-ieji ir 2025-ieji juos aplenkė, o 2026-ieji prognozuojami kaip dar karštesni, nes vandenynų paviršiaus temperatūra išlieka rekordinė. Tai reiškia, kad ekstremalūs reiškiniai tampa naująja norma. Ir visa tai pirmiausia smogia pažeidžiamiausioms grupėms.
Kas „pavargo“ nuo klimato krizės?
Viešojoje erdvėje dažnai kartojamas naratyvas, kad „žmonės pavargo nuo klimato krizės“. Tačiau komunikacijos tyrimai rodo ką kita. Žmonės pavargo ne nuo pačios krizės, o nuo moralizuojančių, kaltinančių, abstrakčių žinučių, kurios nesibaigia jokiu aiškiu pasiūlymu, ką daryti.
„Reuters Institute“, „Climate Outreach“ ir „Yale Program on Climate Change Communication“ tyrimai nuosekliai rodo, kad auditorijai reikia trijų dalykų: aiškaus plano, sąžiningo pasidalijimo, kas ką daro, ir konkretaus paaiškinimo, kaip sprendimai paveiks jų pajamas ir išlaidas, jų ir jų šeimų narių sveikatą bei kasdienį saugumą. Kitaip tariant, žmonės nori ne moralizavimo, o aiškumo.
Politikams tokia kalba, panašu, yra per sudėtinga. Ekonominio augimo ir technooptimizmo naratyvai leidžia jiems žadėti savo rinkėjams visko daugiau, be aiškių ribų („pamatysite, viskas bus gerai – mes auginsime ekonomiką ir įveiksime visus sunkumus technologijų pagalba“). Tuo tarpu klimato naratyvas reikalauja kalbėti apie ribas, apie perskirstymą – apie tai, kas turi daugiau ir kas turi mažiau. Todėl augimo naratyvas šiandien yra politiškai patogesnis, palyginti su sudėtinga diskusija apie realias grėsmes ir realistiškus sprendimo būdus, neperkeliant naštos technologijoms, kurios dar neretai būna tik brėžiniuose (kaip, pavyzdžiui, mažieji branduoliniai reaktoriai) arba mokslininkų vaizduotėje.
Dar patogesnė yra gynybos tema. Ji turi aiškų priešą, aiškų frontą, aiškų veiksmą. Gynybos retorika leidžia atrodyti ryžtingiems, atsakingiems, atrodyti tikriems „valstybės vyrams ir moterims“. Klimato krizė yra lėta ir sisteminė – ji neleidžia jos suvesti į vieną kaltininką ar vieną sprendimą. Ji atveria klausimus apie pačią ekonominę struktūrą, vartojimo įpročius ir infrastruktūrą. Priešo čia nėra, nėra kam suversti atsakomybės – nebent pripažinti, kad už tinkamos žmonijai egzistuoti Žemėje aplinkos gadinimą atsakinga pati žmonija.
Nuolatinio augimo logika – pavojinga
Politikai dažnai kalba taip, lyg gintų visuomenės interesus, tačiau jų retorika rodo ką kita: jie gina politinę ir ekonominę sistemą, kurią patys paveldėjo ir kurioje patys veikia. Šiuolaikinė sistema ilgą laiką buvo kuriama remiantis trimis idėjomis: nuolatinis ekonomikos augimas, makroekonominis stabilumas ir rizikos vengimas.
Klimato krizė netelpa nė į vieną iš jų. Ji reikalauja kalbėti apie ribas, apie perskirstymą, apie tai, kas turi daugiau ir kas turi mažiau. Ji verčia pripažinti, kad kai kurios pramonės šakos turi mažėti, o kai kurios – keistis iš esmės. Tai yra politiškai nepatogu, nes kiekvienas toks sakinys turi kainą: rinkėjų, rėmėjų, interesų grupių.
Todėl politinė sistema renkasi kalbėti apie technologijas, inovacijas, konkurencingumą, bet ne apie patį problemos branduolį. Tai leidžia išlaikyti įspūdį, kad viską galima išspręsti „nekeičiant per daug“. Kad sistema gali likti tokia pati, tik šiek tiek efektyvesnė.
Tokie autoriai kaip Tim Jackson, Jason Hickel ir Kate Raworth jau seniai rašo, kad ši logika yra ne tik pasenusi, bet ir pavojinga. T. Jackson vadina ją „augimo priklausomybe“, J. Hickel – „sisteminio komforto zona“, K. Raworth – „ekonomine kalba, kuri nebeatitinka XXI amžiaus realybės“. Visi jie kalba apie tą patį: politinė sistema gina status quo, nes tai suteikia jai aiškumą, kontrolę ir prognozuojamumą.
Klimato krizė yra globali, ilgalaikė, daugiasluoksnė, be vieno kaltininko ir be vieno sprendimo. Ji neleidžia politikams atrodyti visagaliams. Ji reikalauja pripažinti, kad kai kurios problemos yra didesnės už vienos valstybės galias. Tai yra politiškai nepatogu, nes politinė sistema sukurta taip, kad valdžia turi atrodyti valdanti.
Ne paskutinis – žiniasklaidos vaidmuo
Prie šios tendencijos prisideda ir žiniasklaidos logika. Naujienų ciklas mėgsta krizes, kurios „dega dabar“ – karą, skandalus, rinkimus, kainų šoką. Klimato krizė yra lėta, todėl ji pralaimi „konkurencinėje kovoje“ dėl dėmesio. Po šaltos žiemos Lietuvoje ar Europoje atsiranda ir labai žmogiškas, bet klaidinantis refleksas: „tai kur ta klimato krizė?“. Meteorologija ir klimatas suplakami į vieną, nors mokslas aiškiai sako: šalto oro bangos šylančiame pasaulyje yra ne krizės paneigimas, o jos simptomas.
Tyla visada turi savo kainą. Kai politikai tyli, o žiniasklaida neklausia, atrodo, kad problemos nebėra; tada atsiranda erdvė strategijoms, kurios kuriamos taip, lyg klimato krizės nebūtų (pavyzdys Lietuvoje – „Lietuva 2050“). Tada planuojamos investicijos, infrastruktūra, mokesčių politika, pramonės prioritetai – viskas remiantis prielaida, kad pasaulis liks toks pats. Bet pasaulis jau pasikeitė. Ir kuo ilgiau politinė sistema apsimeta to nematanti, tuo labiau realybė tolsta nuo dokumentų, kuriuos toji sistema iš inercijos teberašo.
Todėl tikrasis klausimas šiandien – kiek dar ilgai politinė sistema apeidinės rinkėjus ir bandys išlaikyti tylą, kuri leidžia jai kurti strategijas senam pasauliui, kai naujas jau seniai prasidėjo.
Rūta Trainytė, „Klimato reporteriai“ redaktorė