Giedrės Žickytės filmui „Irena” keliaujant per šalies kino teatrus, netyla prisiminimai apie jo heroję – iškilią Lietuvos kultūros asmenybę Ireną Veisaitę. Ją pažinojusieji sutartinai kartoja – Irena taip nuoširdžiai domėjosi žmonėmis, kad kiekvieną priversdavo pasijusti pačiu svarbiausiu ir unikaliu, o jos siela visuomet išliko jauna. Donatas Puslys, Gailė Butvilaitė ir Saulius Pilinkus dalinasi prisiminimais apie Ireną Veisaitę.
Atviri namai
I. Veisaitės namai visad būdavo atviri žmonėms. Publicistas, žurnalistas, politikos apžvalgininkas Donatas Puslys su ja susipažino, kai jo buvęs mokytojas Vytautas Toleikis pasikvietė pas ją užsukti kartu su savo mokiniais. „Tuo metu dirbau žurnalistu, tad Vytautas sakė, prisijunk, Irena skaito tavo tekstus ir jai būtų siurprizas su tavimi susipažinti. Nuėjau ir tas pirmasis susitikimas tapo mūsų draugystės pradžia. Jau per antrą susitikimą su Irena gėrėme bruderšaftą ir man buvo griežtai uždrausta kreiptis „jūs”. Už kiekvieną „jūs” susimokėdavau baudą – vieną litą.”
„Būdavo, kai dvi dienas nepaskambindavau, Irena susirūpinusi skambindavo paklausti, kas nutiko. Iki šiol telefone turiu jos „laidinio” telefono numerį – mėgdavau jai skambinti būtent į jį, – prisimena D. Puslys. – Ji buvo be galo dėmesingas, jautrus, šiltas ir inteligentiškas žmogus. Kiekvienas ją pažinojęs tikrai pasakys, kad Irena sugebėdavo sukurti įspūdį, kad esi svarbiausias ir unikalus. Jai visada būdavo nuoširdžiai įdomu, kuo gyveni, ką manai apie naujausią spektaklį ar filmą. Bendravimas su ja skatindavo pasitempti – turi ateiti pasiruošęs, žinoti naujausius įvykius”, – prisimena D. Puslys.
Jis sako, kad Irena Veisatė visada išliko jauna siela. „Ji buvo smalsi, Irenai buvo viskas įdomu. Vieną dieną ji man pareiškė: „Žinai, gal tu visgi sukurk man tą Feisbuką. Taigi ten esminės diskusijos dabar vyksta.” Pas ją ant šaldytuvo buvo magnetukas su užrašu „You don’t stop dancing when you get old. You get old when you stop dancing”. Ji buvo ta, kuri šoko iki pat pabaigos.”
Lyg bendraamžė
Aktorė Gailė Butvilaitė su I. Veisaite susipažino per jos dukterį Aliną. „Kuomet man begyvenant Venesueloje ten labai pablogėjo situacija, nusprendžiau persikelti į Londoną. Mano tėtis per savo gerą draugą susisiekė su Alina ir ji mane priėmė į savo namus. Alina tapo tarsi mano antroji mama, jos vaikai – mano broliai, o Irena – mano močiutė. Jų visa šeima – ypatingai kultūringa ir inteligentiška. Tai jiems gaunasi tarsi savaime. Tad tas laikas Londone man pavirto didžiuliu pasaulėžiūros išplėtimu.”
„Grįžusi į Lietuvą vis pabendraudavau su Irena. Ji buvo įspūdingas, labai šviesus žmogus. Ji tikėjo meile, gėriu, intelektu, mokslu ir tuo įkvėpdavo kitus. Nors man buvo 19 metų, o jai – 90, su Irena kalbėdamasi niekada nesijaučiau kvailesnė dėl savo amžiaus – ji kiekvieną priimdavo su savo gėriu ir šviesa. Prisimenu ją lyg bendraamžę – jai būdavo įdomu viskas. Aptardavome ir mano bernus, papletkindavome”, – šypsosi G. Butvilaitė.
Netikėti susitikimai
Menotyrininkas Saulius Pilinkus su I. Veisaite susipažino netikėtomis aplinkybėmis – iš Talino į Vilnių važiuojančiame autobuse. „1987-aisiais labai liūdnas važiavau iš Talino – ten nutrūko man labai svarbus ryšys. Šalia sėdėjo moteris. Matyt, atrodžiau keistai, nes ji mane užkalbino – paklausė, kodėl esu kaip žemę pardavęs. Aš sukrėstas papasakojau jai, kas nutiko. Ji taip pat važiavo namo su kažkokiu liūdesiu. Tad ėmėme kalbėtis ir dalintis – ji iškart mano dvasią patempė už ausų į viršų. Tai buvo pokalbis kaip filme, kai dėl kažkokių priežasčių kelionėje pasikalbi su visiškai nepažįstamu labai išmintingu žmogumi. Tas žmogus buvo Irena.”
„Visiems, kurie su ja bendravo, ji buvo ypatinga. Jau per pokalbį su tuomet dar nepažįstamu žmogumi iškart pajutau, kad ji – tarsi dvasinė giminė, jutau brolystę ar seserystę”, – sako S. Pilinkus. Kelionės–filmo įspūdį dar labiau sustiprino pakeliui sprogęs autobuso ratas ir priešais ant kelio užsidegęs benzovežis. S. Pilinkus I. Veisaitę vėliau vis sutikdavo įvairiausiomis aplinkybėmis – net ligoninės koridoriuje, kai medicinos sesuo jam papasakojo apie gretimoje palatoje gulinčią šviesią ir guvią vyresnio amžiaus moterį, iš kurios jis turėtų imti pavyzdį. Pasirodo, tas žmogus, apie kurį kalba, ir vėl buvo Irena.
Apie filmą „Ireną”
„Šuolio” režisierės Giedrės Žickytės pasakojimas – jautri duoklė iškiliai Lietuvos kultūros asmenybei Irenai Veisaitei. Holokaustą išgyvenusi, artimuosius praradusi, tačiau neapykantai nepasidavusi, ji vietoje keršto rinkosi atleidimą, vietoje tylos – dialogą, vietoje neapykantos – meilę, ir tapo įkvėpimu daugeliui.
Šis asmeniškas filmas – ne tik istorinis liudijimas, bet ir priminimas šiems neramiems laikams, kaip laikysena gali keisti pasaulį, bei kvietimas permąstyti žmogiškumo ir dialogo svarbą. Filmas „Irena” – jau Lietuvos kino teatruose, anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=IHO9NCQE_yw.
Filmą prodiusuoja „Moonmakers” (Lietuva), bendroje gamyboje su „Allfilm” (Estija) ir „AGITPROP” (Bulgarija). Filmą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, Europos Tarybos kino paramos fondas „Eurimages”, „Kūrybiška Europa” MEDIA, Goethe’s institutas, Atviros Lietuvos fondas, „Freidesk”, Estijos kino institutas, Bulgarijos nacionalinis kino fondas ir kt.