Lapkričio 11 d. 11 val. Nacionalinėje bibliotekoje vyksiantis renginys „Nuo Dante iki Ferrante: pažintis su italų literatūra“ minės iniciatyvos „Atrinkta Jums: italų literatūra“ pradžią. Šios iniciatyvos tikslas – padėti skaitytojams lengviau orientuotis turtingame italų literatūros lauke ir atrasti vertingų knygų skirtingo amžiaus bei įvairių pomėgių auditorijai.
Rekomendaciniai sąrašai parengti remiantis Italijos ambasados ir Italų kultūros instituto Vilniuje pasiūlyta medžiaga, kurią Nacionalinės bibliotekos specialistai papildė atsižvelgdami į skaitytojų poreikius. Leidiniai suskirstyti į tris kategorijas: grožinę literatūrą suaugusiesiems, vaikų literatūrą ir negrožinę literatūrą. Kiekvienas į sąrašą įtrauktas leidinys susietas su Lietuvos bibliotekų katalogu ibiblioteka.lt, todėl norimą knygą galima iš karto rasti ir užsisakyti.
Apie italų literatūros savitumą, jos vertimo subtilybes ir lietuvių skaitytojų pažintį su Italijos autoriais kalbamės su italų grožinės literatūros vertėja, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos nare Rasa Di Pasquale. Už italų kalbos ir kultūros sklaidą bei italų literatūros vertimus ji apdovanota Italijos Žvaigždės kavalieriaus ordinu.
– Mieloji Rasa, pradėkime pokalbį nuo vertėjo profesijos. Kaip galėtumėte apibūdinti grožinės literatūros vertėją ir kaip jis turėtų versti?
– Į klausimą, kas yra vertėjas, mėgino ir mėgina atsakyti ne tik vertimo teoretikai, vertimo kritikai, vertėjai, rašytojai, filosofai, bet ir kiti. Vertėjai vadinami ir kūrėjais, ir nematomais autoriais, ir tarpininkais, ir tarnais, ir net išdavikais. Kadangi kalbėsimės apie italų literatūrą, atsakydama į Jūsų klausimą, norėčiau pacituoti man be galo brangius ir svarbius vieno žymiausių XX amžiaus italų rašytojų Italo Calvino žodžius: „Vertėjas – mano geriausias sąjungininkas, tai jis veda mane į pasaulį.“ Vienoje konferencijoje sakydama sveikinimo kalbą, pabandžiau pasvarstyti, kaipgi vertėjai turėtų vesti kitus į pasaulį. Esu įsitikinusi, kad vertėjo, vedančio kitus į pasaulį, darbe yra be galo svarbi pagarba. Pagarba sau ir pagarba kitam. Pagarba kalbai, iš kurios verčia, ir pagarba kalbai, į kurią verčia. Pagarba autoriui ir jo pasauliui, pagarba tekstui ir teksto pasauliui, pagarba teksto kalbai ir stiliui, pagarba visiems veikėjams, pagarba visoms mažiausioms ir iš pirmo žvilgsnio nereikšmingoms smulkmenoms. Pagarba skaitytojui. Pagarba redaktoriui, pagarba korektoriui, pagarba leidėjui. Pagarba kolegoms. Pagarba savo profesijai. Pagarba savo pasauliui, į kurį atveda kito pasaulį, ir pagarba kito pasauliui, po kurį keliauja pats ir į kurį veda kitus. Mano galva, vertėjas, atvedantis kito pasaulį į savo pasaulį, yra literatūros, kurią verčia, ambasadorius, tiesiantis tiltus tarp skirtingų pasaulių, skirtingų kultūrų ir skirtingų kalbų.
– Kalbiname Jus svarbia proga. Nacionalinė biblioteka, bendradarbiaudama su Italijos ambasada Lietuvoje, parengė tris rekomenduojamos italų literatūros sąrašus: grožinės literatūros suaugusiesiems, vaikams ir negrožinių kūrinių. Smalsu sužinoti, ko daugiau išversta į lietuvių kalbą – italų prozos ar poezijos?
– Lietuvoje išversta kur kas daugiau italų prozos, o poezijos verčiama mažiau. Tiesa, vienas pamatinių italų literatūros tekstų – Dante poema „Dieviškoji komedija“ – lietuviškai prakalbintas net tris kartus: tarpukariu (1932 m., vertė J. Narjauskas), sovietmečiu (1968 m., vertė A. Churginas) ir nepriklausomoje Lietuvoje (2007–2010 m., vertė S. Geda). Kitų visame pasaulyje garsių italų poetų, tokių kaip Francesco Petrarca, Giacomo Leopardi, Giacomo Pascoli ir kt., kūryba dar tik laukia savo vertėjų: turime visai nedaug šių poetų eilių vertimų. Šią spragą bent iš dalies užpildo išeivijoje išleista nedidelė, bet labai vertinga poezijos antologija „Italijos balsai“ (vertė P. Gaučys), kurioje publikuoti svarbiausių XX a. italų poetų eilėraščiai.
– Spalio 8 dieną buvo paskelbta šių metų Nobelio literatūros premijos laureatė. O kiek italų rašytojų, poetų ir dramaturgų yra pelnę šią premiją ir ar jų kūriniai išversti į lietuvių kalbą?
– Italija didžiuojasi šešiais Nobelio literatūros premijos laureatais: trimis poetais, viena rašytoja ir dviem dramaturgais. Pirmasis šią premiją 1906 m. pelnė poetas Giosuè Carducci, jo eilėraščių paskelbta ir lietuvių kalba. 1926 m. premija skirta rašytojai Graziai Deleddai, tačiau jos romanai lietuviškai neprakalbinti iki šiol. 1934 m. Nobelio literatūros premijos laureatu tapo dramaturgas ir rašytojas Luigi Pirandello. Džiugu, kad į lietuvių kalbą išverstos kelios šio autoriaus pjesės, nemažai novelių ir du romanai: „Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių“ (vertė G. Bulybenko) ir „Velionis Matija Paskalis“ (pirmas vertimas iš rusų kalbos – J. Naujokaičio, antras vertimas iš italų kalbos – I. Frigerio). Šie du kūriniai neprarado aktualumo ir šiandien, todėl juos drąsiai rekomenduoju visiems.
Vėliau Nobelio literatūros premija įvertinti du italų poetai: 1959 m. – Salvatore Quasimodo ir 1975 m. – Eugenio Montale. Lietuviškai išleista S. Quasimodo eilėraščių rinktinė „Gyvenimas ne sapnas ir kitos eilės“ (sudarė, vertė ir komentarus parašė D. Būrė). E. Montale eilių ir apsakymų vertimai skelbti „Kultūros baruose“ (vertė I. Tuliševskaitė). Abiejų poetų eilėraščių yra ir jau minėtoje antologijoje „Italijos balsai“.
O 1997 m. Nobelio literatūros premija įvertintas teatro genijus, dramaturgas Dario Fo, bet jo kūrinių vertimų Lietuvoje kol kas turime visai mažai.
– Bene prestižiškiausia ir visame pasaulyje žinoma italų literatūros premija „Strega“ šiemet įteikta jau aštuoniasdešimtą kartą. Ar šį apdovanojimą laimėję romanai išversti į lietuvių kalbą?
– Lietuviškai prakalbinta nemažai premija „Strega“ įvertintų kūrinių, tačiau norėtųsi, kad jų būtų išversta ir daugiau. Skaitytojams norėčiau rekomenduoti šiuos jau išverstus į lietuvių kalbą premiją „Strega“ pelniusius romanus: Elsos Morante „Artūro salą“ (vertė L. Tilindytė), Giuseppe Tomasi di Lampedusos „Gatopardą“ (vertė L. Gaučytė), Umberto Eco „Rožės vardą“ (vertė I. Tuliševskaitė), Ugo Riccarelli „Tobulą skausmą“ (vertė P. Bieliauskas), Sandro Veronesi „Ramų chaosą (vertė I. Tuliševskaitė), Paolo Giordano „Pirminių skaičių vienatvę“ (vertė P. Bieliauskas), Paolo Cognetti „Aštuonis kalnus“ (vertė V. V. Petrauskas), Antonio Scurati „M., šimtmečio sūnų“ (vertė G. Bulybenko), Sandro Veronesi „Tu ir esu kolibris“ (vertė L. Gaučytė) ir Mario Desiati „Išvykėlius“ (vertė Toma Gudelytė).
Kai kurių premiją „Strega“ laimėjusių romanų ištraukos skelbtos ir mūsų kultūrinėje spaudoje.
Be to, svarbu paminėti, kad 1947-aisiais pirmąją „Strega“ premiją už tais pačiais metais išleistą romaną „Laikas žudyti“ („Il tempo di uccidere“) pelnė rašytojas Ennio Flaiano. Neseniai išverčiau šio romano ištrauką – ji buvo publikuota „Šiaurės Atėnuose“ spalio 9 dieną.
– Norėtųsi atkreipti skaitytojų dėmesį ir į Europos Sąjungos literatūros premiją. Rugpjūčio pabaigoje Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido jūsų išverstą italų rašytojos Nicolettos Vernos romaną „Stiklo dienos“, 2025 m. pelniusį šios premijos Didįjį prizą. Kuo ši knyga ypatinga?
–Romanas „Stiklo dienos“ Italijoje iškart sulaukė itin palankaus skaitytojų, literatūros kritikų bei rašytojų įvertinimo, buvo pavadintas metų literatūriniu įvykiu ir per trumpą laiką pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą. Jame atsiveria fašizmo ir antifašizmo istorija, susipina dviejų labai skirtingų pagrindinių veikėjų bei pasakotojų – Redentos ir Iris – balsai ir likimai. Jų balsais prabylama apie istorijos žiaurumus, smurtą prieš moteris, patriarchalinės visuomenės gniaužtus ir kitas skaudžias temas. Kaip pastabose nurodo pati rašytoja, „šiame romane nėra nieko tikro, bet nėra ir nieko išgalvoto“. Atsakydama į mano klausimą, kodėl ir šiandien svarbu atsigręžti į istoriją, Nicoletta Verna pabrėžė: „Istorikai turi pasakoti apie tai, kas iš tikrųjų įvyko, o poetai – apie tai, kas galėtų įvykti. Siekdama pavaizduoti universalius dalykus, literatūra gali padėti suvokti istorinę atmintį, ją perduoti ir išsaugoti, nes joje pasakojama apie mažus įvykius, kuriuose daugybė žmonių gali atpažinti save.“
– Jūs ne tik verčiate italų literatūrą, bet ir rengiate interviu su verčiamais autoriais, rašote apie juos straipsnius „Visuotinei lietuvių enciklopedijai“, tad esate puikiai susipažinusi su jų kūryba. Kuriuos verstus ir verčiamus rašytojus labiausiai vertinate ir kurias jų knygas rekomenduotumėte Lietuvos skaitytojams?
– Man be galo patinka dauguma mano verčiamų šiandienos italų rašytojų, tad rekomenduoju Violos Ardone „Olivą Denaro“ ir „Didį stebuklą“, Marco Balzano „Vaiką“, Paolo Cognetti „Vilko laimę“ ir „Žemai slėnyje“, Paolo Giordano „Užgrobti dangų“, Rosellos Postorino „Aš tiesiog mylėjau tave“ ir jau minėtą Nicolettos Vernos romaną „Stiklo dienos“. Visi šie autoriai pelnė daugybę prestižinių literatūros premijų, yra žinomi visame pasaulyje ir kiekvienas savaip įdomus.
– Esate Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė. Galbūt galėtumėte papasakoti, kaip LLVS prisideda prie grožinės literatūros vertėjų iš italų kalbos ugdymo ir italų literatūros sklaidos Lietuvoje?
– Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga kasmet rengia meninio vertimo seminarus pradedantiesiems vertėjams iš italų kalbos, kuriuose visuomet dalyvauja gausus būrys norinčiųjų versti grožinę literatūrą. Be to, LLVS jau daug metų organizuoja meninio vertimo konkursą „Noriu versti“, kurio tikslas – suteikti galimybę svajojantiems apie literatūros vertėjo profesiją išmėginti jėgas ir gauti gebėjimų įvertinimą. Taip pat sąjungos nariai susitinka su universitetų studentais, skaito paskaitas apie vertėjo profesiją ir meninį vertimą ir kt.
LLVS kiekvienus metus skiria konkrečios šalies literatūrai. 2017-ieji buvo paskelbti italų literatūros metais. Per juos buvo suorganizuota nemažai vertingų renginių: paskaita leidėjams ir vertėjams apie šiuolaikinę italų literatūrą, vertimo dirbtuvės pradedantiesiems vertėjams iš italų kalbos, konkursas norintiems versti iš italų kalbos, recenzijų rašymo kursai. Parengtas rekomenduojamų išversti italų grožinės literatūros kūrinių sąrašas, išleistas italų literatūrai skirtas žurnalo „Hieronymus“ numeris ir kt.
Labai džiaugiuosi, kad LLVS nuo 2026 m. organizuoja „(Ne)matomų vertėjų“ renginių ciklą, kurį iš dalies įkvėpė Tarptautinėje Turino knygų mugėje kasmet vykstanti iniciatyva „L’AutoreInvisibile“ („NematomasAutorius“). Per ciklo diskusiją „Keliaujant žanro paribiais“ Kauno knygų mugėje buvo aptartos ir dvi italų autorių knygos: Emanuele Coccios „Namų filosofija“ ir Italo Calvino „Kosmikomiksai“ (abi vertė T. Gudelytė).
Negaliu nepaminėti ir LLVS projekto „Vertėjų autografai“. Pernai per vieną iš susitikimų, vykusių Vytauto Didžiojo universitete, pristačiau jau minėtos mano mylimos be galo talentingos italų rašytojos Violos Ardone romaną „Didis stebuklas“.
Dar noriu pridurti, kad atsižvelgdama į ypatingą grožinės literatūros vertėjų vaidmenį kultūros pasaulyje – „rašytojai kuria nacionalinę literatūrą, o pasaulio literatūrą kuria vertėjai“ (José Saramago), – kitų metų vasario mėnesį LLVS surengs pirmąjį grožinės literatūros vertėjų ir verstinės grožinės literatūros festivalį „(Ne)matomų vertėjų autografai“, per kurį bus pristatytas ne vienas italų literatūros balsas.
Skaitytojus raginu atkreipti dėmesį ir į LLVS kiekvienais metais skelbiamus geriausių verstinių knygų sąrašus, į kuriuos visada patenka ir italų autorių kūriniai.
– Ką dabar verčiate ir kokie jūsų ateities planai?
– Man neapsakomai patinka ieškoti naujų, lietuviškai dar neprakalbintų autorių ir pristatyti jų kūrybą Lietuvos skaitytojams.
Neseniai baigiau versti vienos ryškiausių šiuolaikinių italų rašytojų Antonellos Lattanzi romano „Kjara“ („Chiara“, 2025), šią vasarą įvertinto tarptautine Mondello literatūros premija, ištrauką. Ji netrukus bus paskelbta žurnale „Literatūra ir menas“. Anot kritikų, tai – brandžiausias autorės kūrinys. Jame skaitytojai nukeliami į praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio Barį. Romane vaizduojama toksiška namų aplinka, smurtas šeimoje, gilias traumas paliekantys vaikystės išgyvenimai ir atrama tampanti draugystė.
Taip pat visai neseniai išverčiau ištrauką iš rumunų kilmės jaunosios kartos italų rašytojos Andreeos Simionel (gim. 1996 m.) romano „Mergina iš oro“ („La ragazza d’aria“, 2026), šią vasarą pelniusio „Premio Comisso under35“ ir „Premio Salerno Libro d’Europa“. Jame pasakojama apie merginą, kuri suserga anoreksija, jos kelią, santykius su tėvais, ryšį su Rumunija ir su praeitimi, mėginimą prisitaikyti naujoje aplinkoje Italijoje, apie kūną kaip instrumentą ir kt. Ištrauka bus išspausdinta lapkritį žurnale „Metai“.
Dabar noriu supažindinti mūsų skaitytojus su dar viena ryškia šiuolaikine italų rašytoja, daugybės literatūros premijų laureate Simona Vinci. Ketinu išversti ištrauką iš naujausio jos romano „Pykčio madona“ („Madonna di rabbia“, 2026 rugsėjis), kuriame gilinamasi į motinystės temą, narstomi sudėtingi motinos ir dukros santykiai, svarstoma apie nenusisekusias motinas (Sylvią Plath, Muriel Spark, Doris Lessing, Niną Simone ir kt.). Tikiuosi, kad šiomis rašytojomis ir jų romanais susidomės ir mūsų leidyklos.
Be to, jau laukia ir anksčiau lietuviškai prakalbintų autorių knygos.
– Sėkmės Jums.