Gerbiami profesorės Kazimieros Danutės Prunskienės artimieji, gerbiami bendražygiai, mieli susirinkusieji,
Šiandien atsisveikiname su pirmąja atkurtos nepriklausomos Lietuvos Ministre Pirmininke, Kovo 11-osios Akto signatare, profesore Kazimiera Danute Prunskiene.
Pirmiausia prisimename laiką, kai Lietuva dar tik žengė laisvės link, kai Sąjūdis telkė žmones, o kiekviena diena reikalavo ne tik tikėjimo, bet ir drąsos bei išminties.
Būtent Sąjūdžio metais prasidėjo mūsų su Kazimiera Danute Prunskiene bendra tarnystė Lietuvai, kuri tęsėsi ir pirmaisiais nepriklausomos valstybės metais.
Kazimiera Danutė Prunskienė buvo viena iš ryškiausių to meto lyderių. Aktyviai veikė Sąjūdyje, buvo išrinkta TSRS liaudies deputate ir drąsiai gynė mūsų šalies teisę į laisvę.
Nedvejodama balsavo už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Tada JAI buvo patikėta vadovauti laikinajai pereinamajai Vyriausybei, o netrukus – ir pirmajai atkurtos nepriklausomos Lietuvos Vyriausybei.
Šias pareigas ji atliko tvirtai ir atsakingai, demokratiškai telkdama ir vesdama jauną valstybę pirmyn.
Premjerei Kazimierai Danutei Prunskienei teko vadovauti pačiu sunkiausiu metu, kai nepriklausoma Lietuva kūrėsi beveik nuo pamatų, ir dar griaunamų pamatų. Kasdien jai reikėjo priimti sprendimus, kuriems nebuvo nei vadovėlių, nei iš anksto parengtų atsakymų.
Ekonominė blokada, vaistų ir medicinos priemonių stygius, kurstoma įtampa visuomenėje, nuolatinis tuometinės Sovietų Sąjungos spaudimas tapo jos ir mūsų pirmosios vyriausybės veiklos kasdienybe.
Dirbdami kartu su Premjere iš arti matėme, kiek ramios tvirtybės ir vidinės stiprybės reikėjo buriant komandą ir vedant šalį permainų laikotarpiu. Ji skatino kiekvieną prisiimti atsakomybę, pasitikėti savo sprendimais bei kuo savarankiškiau veikti vardan Lietuvos.
Kazimiera Danutė Prunskienė savo atsiminimuose rašė, kad nors dėl to meto aplinkybių pirmajai Vyriausybei ne visas idėjas buvo lemta įgyvendinti, nuo pat pradžių ji matė aiškią ateities kryptį ir buvo įsitikinusi, kad net sudėtingiausiomis sąlygomis valstybė privalo nebesidairyti atgal, o žvelgti į priekį.
Šis jos tikėjimas, toliaregiškumas ir nuoseklus darbas padėjo kurti valstybės institucijas, pradėti svarbiausias reformas, išlaikyti pasirinktą kryptį pirmaisiais nepriklausomybės metais bei įtvirtinti Lietuvą tarptautiniu mastu.
Šiandien čia, rimties panteone, prisimename ne politinius vertinimus, o stiprią, veržlią ir principingą asmenybę, savo darbais svariai prisidėjusią prie laisvos Lietuvos kūrimo.
Jos darbai ir tarnystė Lietuvai išliks mūsų visų atmintyje.
Ačiū Jums, bendražyge.
Ačiū Jums, Signatare.
Ačiū Jums, Premjere.
Ačiū už tarnystę Lietuvai.
Už drąsą ir išmintį tada, kai jos labiausiai reikėjo.
Ilsėkis ramybėje.