Klasėje ryški šviesa, per pertraukas triukšmas, valgykloje susimaišę kvapai, persirengimo kambarėliuose vietos trūkumas, o mokyklos šventėse garsi muzika. Visa tai vaikui yra nuolatiniai jutiminiai dirgikliai. Kai kuriems vaikams jie vos pastebimi, tačiau kitiems gali tapti rimtu iššūkiu, trikdančiu dėmesį, savijautą ir elgesį. Tai aktualu ne tik autistiškiems vaikams – dažnas mokinys gali susidurti su sensoriniais iššūkiais, o per didelis triukšmas ar sensorinis krūvis išbalansuoja.
Dirgikliai mokykloje
„Sensoriniai dirgikliai – tai kasdien per pojūčius patiriami signalai, tokie kaip garsai, šviesa, kvapai, prisilietimai ar judėjimas. Sklandžiai veikianti sensorinė sistema leidžia mums orientuotis aplinkoje ir automatiškai atlikti kasdienes veiklas, tačiau patiriant sensorinės integracijos (pojūčių apdorojimo) iššūkių net įprasti pojūčiai gali tapti per stiprūs. Tuomet aplinkos dirgikliai gali sukelti sensorinę perkrovą, paveikti emocinę ir fizinę savijautą bei apsunkinti kasdienį gyvenimą“, – paaiškina Vaida Tuskevičė, Lietuvos įtraukties švietime centro ergoterapeutė.
V. Tuskevičė sako, kad remiantis moksliniais tyrimais ir praktine patirtimi konsultuojant mokinius bei mokyklų bendruomenių narius, dažniausiai įvardijami keli pasikartojantys dirgikliai mokyklose: „Vienas iš jų – garsai: nuolatinis kalbėjimas, šurmulys pamokų ar pertraukų metu, netikėtas triukšmas. Taip pat labai dažnai minimas vizualinis triukšmas – per didelis kiekis informacijos klasėse, chaotiškai išdėstyti plakatai, ryškus ar mirgantis apšvietimas, ryškios sienų spalvos, baldais ar priemonėmis perkrautos erdvės. Visa tai apsunkina susikaupimą ir orientaciją erdvėje. Ne mažiau reikšmingi ir kvapai – prastai vėdinamos patalpos, stiprūs valymo priemonių ar kvepalų kvapai, kurie kai kuriems vaikams gali sukelti net fizinį diskomfortą. Girdime ir apie nemalonius prisilietimų pojūčius: uniformų medžiagas, skirtingas tekstūras, artimą fizinį kontaktą pertraukų, renginių ar persirengimo metu.“
„Mokyklose Lietuvoje sensorika vis dar nėra aiškiai įvardijama kaip įtraukties dalis. Apie ją dažnai apskritai nėra galvojama, o kai kalbama – ji neretai suprantama kaip kažkas papildomo, o ne kaip bazinis aplinkos kokybės klausimas, kuris veikia visus mokinius. Praktikoje tai reiškia, kad sensoriniai poreikiai nėra sistemiškai vertinami švietimo sistemoje, mokykloms neteikiamos aiškios rekomendacijos, kaip juos atliepti, o mokyklų komandos ne visada atpažįsta, jog vaiko elgesys gali rodyti sensorinius iššūkius, o ne tyčinį netinkamą elgesį“, – komentuoja Kristina Košel-Patil, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė.
Vis tik K. Košel-Patil atkreipia dėmesį, kad pastebimos ir pozityvios tendencijos: „Mokyklos, pasinaudojusios projektiniu finansavimu, įsirengia sensorinius ar ramybės kambarius, ieško sprendimų, stengiasi atliepti mokinių poreikius. Tai svarbus ir vertintinas žingsnis. Visada džiaugiamės girdėdami, kad mokykloje yra ramybės ar tylos erdvė, kur vaikai, kuriems reikia atsitraukti nuo šurmulio, turi tokią galimybę. Tai rodo, kad pokytis vyksta, nors gerokai lėčiau, nei reikėtų visiems vaikams.“
Pojūčių perteklius
„Kai sensorinių dirgiklių tampa per daug, vaiko nervų sistema tiesiog pervargsta. Ši būsena vadinama sensorine perkrova. Svarbu žinoti, kad ji gali atrodyti labai skirtingai – nėra vieno teisingo požymio, pagal kurį ją atpažintume. Vienas vaikas, patyręs sensorinę perkrovą, gali atrodyti vangus, pavargęs, neįsitraukiantis, sunkiai reaguojantis į kalbą, linkęs užsidaryti, būti vienas. Kitas vaikas gali, priešingai, „sprogti“, tai gali pasireikšti nuolatiniu judėjimu, vaikščiojimu pirmyn–atgal, savęs lietimu, ausų dengimu, riksmu, bėgiojimu, verkimu ar pykčio protrūkiais“, – dalijasi V. Tuskevičė.
Ergoterapeutė atkreipia dėmesį, kad sensorinė perkrova dažnai pasireiškia ir fiziologiniais simptomais: „Pavyzdžiui, gali svaigti galva, atsirasti pilvo skausmai, pradėti pykinti ir pan. Taip pat galima pastebėti stiprų norą pasišalinti iš aplinkos – dažną ėjimą į tualetą, prašymą išeiti iš klasės ar tiesiog norą būti kitur. Labai svarbu suprasti, kad tokiose situacijose vaiko kūnas ir emocijos tiesiog bando išgyventi taip, kaip tuo metu moka geriausiai. Toks vaiko elgesys yra informacija, signalas apie per didelį krūvį, kurio negalime ignoruoti, bet galime išmokti jį atpažinti ir į jį atliepti.“
V. Tuskevičė sako, kad bendraujant su tėvais, išryškėja vienas dalykas: mokyklos diena nesibaigia paskutine pamoka – ji tęsiasi ir už ugdymo įstaigos ribų: „Tėvai pasakoja, kad vaikas, grįžęs iš mokyklos, užsidaro savo kambaryje, užsikloja antklode ir prašo, kad jo niekas netrukdytų. Taip jis gali praleisti net porą valandų. Dažnai kartu minimi ir stiprūs galvos skausmai, didžiulis nuovargis. Tėvams kyla klausimas: „Kas nutiko, jei diena, atrodytų, buvo visiškai įprasta?“
„Tuo tarpu, pasikalbėjus su mokyklos bendruomene, girdime visai kitką: vaikas pamokose dalyvauja, laikosi taisyklių, atrodo ramus, įsitraukęs. Iš pirmo žvilgsnio – jokių sunkumų, tačiau atlikus sensorinio profilio vertinimą, paaiškėja, kad vaikas yra labai jautrus garsams, judesiui ir vizualinei informacijai. Tai reiškia, kad, būdamas mokykloje, jis nuolat deda didžiules pastangas susireguliuoti, prisitaikyti prie intensyvios aplinkos. Jo nervų sistema visą dieną dirba maksimaliu režimu. Tai, kas nutinka grįžus namo, nėra staigus pokytis – tai pasekmė. Vaikas mokykloje „išsilaiko“, atiduoda visas jėgas, o saugioje aplinkoje tiesiog nebeturi iš ko laikytis. Tuomet ir įvyksta vadinamasis „sprogimas“ – užsidarymas, ašaros, perdėtas judrumas ar visiškas išsekimas“, – paaiškina ergoterapeutė.
Sprendimai ir pagalba vaikui
„Kaip sumažinti sensorinį krūvį, nėra vieno teisingo atsakymo, nes vaikų poreikiai labai skiriasi. Vienam vaikui pabuvimas ramioje erdvėje bus geriausia pagalba, o kitam – per didelė tyla gali tapti dar labiau trikdanti. Todėl sprendimai turi būti individualūs. „Vaikams labai padeda žinojimas ir pasirinkimo galimybė – kai jie žino, kur mokykloje rasti ramesnę erdvę, gali naudoti garsą slopinančias ar nerimą mažinančias priemones, trumpam išeiti iš per daug dirgiklių kupinos aplinkos ir turi aiškų suaugusįjį, į kurį gali kreiptis. Tokie susitarimai padeda lengviau pakelti sensorinį krūvį ir stiprina vaiko ramybę bei pasitikėjimą savimi“, – pataria V.Tuskevičė.
Pasak K. Košel-Patil, kai sensorinė aplinka tampa palankesnė, laimi visi: „Mokiniai ilgiau išlaiko dėmesį, jaučiasi ramesni, sumažėja įtampos, konfliktų, o mokytojams tampa lengviau dirbti. Todėl sensorinių poreikių atliepimas nėra išskirtinė pagalba, o vienas iš brandžios, įtraukios mokyklos požymių. Realūs pokyčiai mokyklose galėtų prasidėti nuo požiūrio pasikeitimo – klausimą „Kas negerai su vaiku?“ keičiant į „Kas šioje aplinkoje vaikui per sunku?“. Toliau – nuo klausymosi ir dialogo su vaikais bei šeimomis, nes būtent jie dažniausia geriausiai žino, kas kelia didžiausią įtampą kasdienėje mokyklos aplinkoje.“
„Užsienio praktika rodo, kad veikia nedideli, bet nuoseklūs sprendimai: tylos ar ramesni laikotarpiai, aiškiai įvardytos ramios erdvės, galimybė pasirinkti, kur ir kaip atsitraukti, išankstinis informavimas apie pokyčius ar intensyvesnes veiklas. Tam dažniausiai nereikia didelių investicijų, o sąmoningo planavimo ir supratimo.Galiausiai svarbu suvokti, kad sensorinių poreikių atliepimas nėra „nuolaida“ ar „palengvinimas“ – tai sąlygų sukūrimas, kurios leidžia vaikams mokytis, o mokytojams dirbti be nuolatinės perteklinės įtampos. Tai investicija ne tik į atskirų vaikų gerovę, bet ir į visos mokyklos bendruomenės sveikatą ir tvarumą“, – įsitikinusi K. Košel-Patil.