Jei paklausčiau atsitiktinio praeivio, ką veikia individualios priežiūros darbuotojas, tikėtina, kad išgirsčiau tokį lakonišką atsakymą: „Na, padeda žmogui, kuris po avarijos vėl mokosi vaikščioti… gal senjorui, sveikstančiam po insulto.“ Ir tai būtų viskas.
Būtent toks supaprastintas įsivaizdavimas nuvertina ne tik pačią profesiją, bet ir šios srities specialistų kasdienį darbą. O pasekmės – labai konkrečios: Lietuvoje, ypač regionuose, šių specialistų trūksta. Tai stabdo galimybes teikti pagalbą ten, kur ji reikalingiausia.
Socialinio darbo srityje esu daugiau kaip penkiolika metų – kasdien dirbu ranka rankon, vienoje komandoje su individualios priežiūros darbuotojais. Deja, bet vis dar tenka kovoti su viešais stereotipais, esą tai „moteriškas darbas“, „senukų priežiūra“, „skirta geraširdžiams“, „mažai karjeros perspektyvų“.
Individuali pagalba – ne tik senjorams
Pirma, norėčiau išsklaidyti mitą, kad individualios priežiūros darbuotojai dirba tik su senjorais. Priešingai įsitikinimams, jie dirba su labai įvairiomis žmonių grupėmis – tai gali būti vaikai, paaugliai, suaugusieji, žmonės su negalia ar vyresnio amžiaus asmenys. Darbo pobūdis priklauso nuo kiekvieno kliento situacijos: pagalba teikiama tiek žmogaus namuose, tiek socialinių paslaugų įstaigose.
Darbuotojas pats gali rinktis, kur jam geriausia dirbti: globos namai, krizių centrai, dienos centrai, socialinės dirbtuvės, socialinės priežiūros centrai, šeiminiai namai, bendruomenės, lankomoji priežiūra ir t.t. Vienam patogesnis savarankiškas darbas, kitam – labiau tinka komanda, kurioje yra medikų, psichologų, slaugytojų, kitų sričių specialistų. Tokia galimybė prisitaikyti padeda ir pačiam augti: tobulinamos kompetencijos, įgyjama naujų įgūdžių.
Iš praktikos žinau, kad darbas su žmonėmis – ne vien fizinė pagalba. Tai – bendravimas, pagarba, istorijų klausymasis ir tikras emocinis ryšys. Pavyzdžiui, nepaliauju stebėtis, kaip senjorai, net ir sudėtingose situacijose, išlaiko humoro jausmą, geba dalytis išmintimi, yra dėkingi. Todėl, kai man sako, kad darbas su senjorais yra nuobodus, aš kategoriškai prieštarauju.
Užteks tos romantikos
Viešumoje vis dar kuriamas romantizuotas įvaizdis: individualios priežiūros darbuotojas – tai žmogus, kuris jaučia stiprų pašaukimą padėti. Tačiau tikrovė – žemiškesnė. Taip, empatija reikalinga, bet ji nėra vienintelis ar svarbiausias šios profesijos kriterijus. Net ir neturėdami „mistinio pašaukimo“, žmonės gali tapti puikiais specialistais, jei geba adekvačiai vertinti situacijas ir priimti sprendimus.
Individualios pagalbos srityje sėkmingai dirba žmonės, atėję iš pačių įvairiausių profesinių laukų. Savo praktikoje esu sutikusi individualios priežiūros darbuotojų, kurie anksčiau buvo matematikais, fizikais, inžinieriais, verslininkais. Tai rodo, kad ši profesija atvira įvairiems žmonėms, nes svarbiausia – noras mokytis ir augti.
Ir – tai nėra darbas vien tik empatiškai „klausytis istorijų“ – čia reikia veikti. Sukurti saugią, orią aplinką žmogui, padėti jam pasirūpinti kasdieniais poreikiais, apginti jo teises – tai užduotys, reikalaujančios kritinio mąstymo, gebėjimo analizuoti, taikyti metodikas ir bendradarbiauti su kitais specialistais.
„Moteriška profesija“?
Istoriškai – galbūt. Tačiau šiandien toks požiūris nebeatitinka realybės. Vyrai individualios priežiūros srityje dirba vis dažniau, o jų indėlis vertinamas tiek klientų, tiek kolegų. Lyčių įvairovė komandoje užtikrina platesnį požiūrį ir geresnį paslaugų pritaikymą.
Dirbant šį darbą, tiek vyrai, tiek moterys mokosi emocinio atstumo išlaikymo, psichologinio atsparumo. To labai reikia, nes darbe dažnai sutinkame žmones, kurie patiria labai sudėtingas gyvenimo aplinkybes, labai sudėtingus išgyvenimus, kartais sunkias ligas ir būsenas, negalias, krizes.
Mišrios komandos (beje ne tik skirtingos lyties, bet ir amžiaus, pasaulėžiūros) dirba efektyviau – jos geba lanksčiau reaguoti į klientų poreikius, spręsti konfliktines situacijas ir užtikrinti emocinę paramą. Svarbiausia – ne lytis, o gebėjimas kurti ryšį su žmogumi, konteksto matymas. Individualios priežiūros darbuotojas turi būti pasirengęs dirbti su įvairiais klientais, veikti kartais gan sudėtingose situacijose. Tai tikrai yra įdomu, prasminga ir dinamiška ir visiškai nepriklauso nuo to, kokios esi lyties ar amžiaus.
Kantrybės trūkumas – kliūtis?
Tikrai – ne. Kantrybė yra ugdoma savybė. Jos reikia tiek šioje, tiek ir bet kurioje kitoje profesijoje. Dirbdami su žmonėmis, kurie po traumų ar ligų iš naujo mokosi kasdienių įgūdžių, mes, specialistai mokomės kantrybės ir daug kitų savybių, pavyzdžiui, išlaikyti emocinį stabilumą. Vėliau tai gali praversti šeimoje, auginant vaikus, bendraujant su savo giminaičiais.
Šis darbas, beje, labai tinka tiems, kurie orientuoti į rezultatą. Matant, kaip žmogus žingsnis po žingsnio atgauna savarankiškumą, pradeda kalbėti, bendrauti, dalyvauti veiklose – darbuotojas supranta, kad jo indėlis turi realią vertę. Tai motyvuoja ir stiprina profesinį identitetą.
Emocinę pusiausvyrą darbe padeda išlaikyti ir komandinė aplinka – su kolegomis palaikome vieni kitus, dalinamės patirtimi, mokomės iš klaidų ir pasiekimų, dalyvaujame įvairiuose seminaruose. Tai leidžia ne tik išvengti perdegimo, bet ir augti kaip specialistui. Tad kantrybės trūkumas čia ne kliūtis, o auginamo profesinio brandumo dalis.
Neaiški karjera? Priešingai
Individualios priežiūros darbuotojo profesija Lietuvoje vis labiau įsitvirtina kaip kvalifikuota ir profesionali veikla. Įvedami aiškūs kvalifikacijos reikalavimai, mokymų programos, struktūrizuojamos karjeros galimybės, auga atlyginimas. Tai leidžia ne tik įgyti kompetencijas, bet ir planuoti ilgalaikį profesinį augimą.
Praktikoje tai reiškia galimybę plėsti savo vaidmenį: dirbti koordinavimo srityje, rengti mokymus, teikti metodinę pagalbą kolegoms, prisidėti prie paslaugų organizavimo ar net kurti socialinių paslaugų įstaigas. Kai kurie darbuotojai tampa komandų vadovais ar įsitraukia į socialinės politikos kūrimą – galimybių spektras tikrai platus. Tiems, kas svarstytų rinktis šią profesiją, patarčiau išbandyti save šiame darbe savanoriaujant – visos socialinių paslaugų įstaigos atviros.
Žvelgiant plačiau – ateityje senstančios visuomenės poreikiai tik didės. Technologijos ir dirbtinis intelektas tikrai nepakeis žmogiško ryšio, kuris būtinas šiame darbe. Todėl apie individualios pagalbos specialisto darbą verta galvoti ne kaip apie laikiną užimtumo formą, o kaip apie veiklą, turinčią tvirtą karjeros plėtros galimybę.
—
Straipsnį paruošė Socialinių darbuotojų ir kitų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinių kompetencijų tobulinimo centras (PKTC). PKTC rengia mokymus individualios priežiūros darbuotojams. Liepos 29 d. vyks paskaita „Individualios priežiūros darbuotojo darbas bendruomenėje“.
PKTC įkurtas Lietuvoje 2022 m. siekiant vystyti inovatyvias socialinių paslaugų teikimo praktikas. Centro funkcijas vykdo Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija 2025-2027 m. įgyvendindama projektą „PKTC: Inovatyvūs kompetencijų sprendimai“. Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Daugiau apie PKTC: facebook.com/pktcentras ir pktc.lt
Miglė Maniušytė, PKTC ekspertė, Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos viceprezidentė, Fabijoniškių socialinių paslaugų namų socialinė darbuotoja