Naršydami „Facebook“ ar „Instagram“ socialiniuose tinkluose, matome tobulas šeimas, prabangias atostogas, laimės kupinus gyvenimus. „LinkedIn“ – tik sėkmės istorijas: komandos vieningos, rezultatai gerėja, kiekvienas žaibiškai pasimoko iš klaidų. Atrodo, kad visi gyvena savo geriausius gyvenimus.
„O kaip jautiesi tu? Ką meluoji sau ir kitiems, kai spaudi „like“ ar keli savo turinį? Ar visa tai – tiesa, o gal puikiai surežisuotas spektaklis, kuriame visi vaidina geresnius, nei iš tiesų yra?“, – klausia mokymų ir verslo konsultacijų įmonės „Grand Partners“ ugdymo partnerė, verslo konsultantė Irina Rušmanė.
Melas – tai, ko išmokstame dar vaikystėje
Ugdymo ekspertė tvirtina, jog dauguma mūsų meluoti išmokstame dar vaikystėje, o neretai apgaulės lydi ir pačių sukurtas šeimas, darbus bei taip visų gyvenimus pavergusius socialinius tinklus. „Maži vaikai nemoka meluoti. Jie sako tai, ką mato, o mes, suaugusieji, išmokome juos nutylėti, sakyti netiesą“, – teigia I. Rušmanė.
Augdami vaikai prisitaiko prie aplinkos, kurioje tiesa ne visada priimtina. „Suaugę žmonės ima kurti „fasadą“, kai, deja, namo pamatų nėra – demonstruoja tobulą gyvenimą socialiniuose tinkluose, nors realybėje dirba nemėgstamą darbą ir jaučiasi negerbiami, vaikams kuria taisykles, nors patys neretai jų nesilaiko. Tuomet atsiranda disonansas – neatitikimas tarp to, kas sakoma, ir to, kokį elgesį vaikas mato. Todėl svarbu suprasti, kad viskas prasideda nuo asmeninės atsakomybės – galiu tikėtis to, ką demonstruoju savo veiksmais, o veiksmais turiu rodyti tai, ko tikiuosi iš kitų. Kitu atveju meluojame ne tik aplinkiniams, bet ir patys sau. Žmonės nėra kvaili – jie greitai atpažįsta melą. Tai mums duota intuityviai“, – pastebi ugdymo ekspertė.
Vienišumo pandemija socialiniuose tinkluose
Anot I. Rušmanės, šiandien kaip niekad lengva, stokojant palaikymo gyvenime, susikurti melo realybę socialiniuose tinkluose. „Čia nevengiama demonstruoti savo norimą gyvenimo pasaką kitiems, nors iš tiesų taip negyvename. Einame į nemylimą darbą, bet spaudžiame „like“ realybės neatitinkantiems vadovo įrašams „LinkedIn“, apie tai, kaip puikiai visi dirba, kaip kiekvienas tobulėja ir yra gerbiamas“, – šiuolaikinio žmogaus socialinių tinklų realijas vardija ugdymo ekspertė ir teigia, kad būtent tam ji turi apibūdinimą.
„Kai žmogus socialiniuose tinkluose vaidina gyvenimą, nors nesijaučia laimingas – tai vadinu „vienišumo pandemija“. Todėl verta savęs paklausti: ar tikrai gyvenu taip, kaip demonstruoju viešai? Ar tik noriu, kad taip būtų?“ – kviečia susimąstyti I. Rušmanė ir sąžiningai savęs paklausti: ar socialiniai tinklai man – darbo ir bendravimo priemonė, ar priklausomybė? Ir dar svarbiau – ar tikrai gyvenu taip, kaip rodau? Jei ne – reikia imtis veiksmų ir siekti savo troškimų, nes kitu atveju gyvenimas gali taip ir praeiti, vaidinant.“
Ugdymo ekspertė atkreipia dėmesį, kad kol žmogus mano, jog jo laimė priklauso nuo išorinių aplinkybių, tol jis rizikuoja gyventi imituojant gyvenimą. „Susidūrę su sunkumais, dažnai kaltiname aplinką. Santykiai braška – skiriamės. Įtampa darbe – ieškome kito. Tačiau jei kiekvienoje situacijoje kartojamės mes patys, gal vertėtų pažvelgti ne pro langą, o į veidrodį?“ – retoriškai klausia ekspertė ir priduria, jog vidinė laimė nėra užpildoma prabangiais daiktais, kelionėmis, įspūdžiais, kas gausiai demonstruojama socialiniuose tinkluose. Tai būsena, kurios tenka ieškoti ne išorėje, o savyje.
„Jūs vaidinate, kad rūpinatės, mes vaidiname, kad dirbame“
Kaip teigia I. Rušmanė, asmeniniame gyvenime susiformavę žmonių elgsenos įpročiai atsispindi ir organizacijose. „Organizacijos taip pat kuria melagingą įvaizdį, kad kiekvienas darbdavys – tikras auksas, vertybė – neatsiejama kultūros dalis, o visi darbuotojai – tiesiog savo srities guru. Darbuotojai dalyvauja mokymuose, jiems pasakojama apie vertybes, tikslus, palaikymą. Ir visgi, kai suklydęs specialistas ateina pasikalbėti, dažnai vis dar lieka tiesiog nubaustas. Vertybės lieka tik deklaruojamos, o reali patirtis verčia darbuotojus nutilti ir tapti melagingos organizacijos kultūros dalimi. Galiausiai turime abipusiai melagingą situaciją – darbdaviai vaidina, kad rūpinasi darbuotojais, o darbuotojai apsimeta, kad dirba įmonės labui“, – pastebi ugdymo ekspertė.
Jos teigimu, tikėtis, kad į nešvarų akvariumą įleidus sveiką žuvį ji tokia ir liks – naivu. „Į nešvarų akvariumą įleidus sveiką žuvį, po kurio laiko ji taps tokia pati kaip kitos. Ne žuvis turi būti keičiama – reikia keisti vandenį. Todėl organizacijose turime keisti visą kultūrą, o ne kaltinti darbuotojus“, – metaforą pateikė ekspertė.
Anot I. Rušmanės, įmonės dažnai pasirūpina darbuotojų komfortu, tačiau pamiršta svarbiausią – santykio kūrimą. „Darbuotojai neretai malonias naudas – kavą, poilsio zonas, užkandžius – ima laikyti savaime suprantamomis ir jų nevertina. Patys taip pat nerodo dėkingumo ar pagarbos. Nors daugiau atsakomybės tenka vadovams, pagarba ir vertinimas turi būti abipusiai“, – pabrėžia ugdymo partnerė.
Du žingsniai tikram gyvenimui
Pradėti teigiamus pokyčius tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe, anot I. Rušmanės, pakanka dviejų pagrindinių žingsnių. „Spręsti problemas galime tik tuomet, kai pripažįstame jų buvimą. Kol meluojame sau, nepripažįstame tiesos, tol nėra, ką taisyti, todėl bet kokiems pokyčiams pirmiausia reikalingas sąmoningumas ir nuoširdumas prieš save. Nustojus sau meluoti, daug kas gyvenime tarsi savaime stoja į vietas ir galima imtis veiksmų“, – pirmą žingsnį aptaria ekspertė.
Antrasis žingsnis, jos teigimu, – asmeniniu pavyzdžiu demonstruoti tai, ko tikimasi iš kitų: „Nori būti gerbiamas – gerbk kitus. Nori, kad darbdavys tave vertintų – vertink darbdavį. Nori, kad darbuotojai tave vertintų – vertink darbuotojus. Žinoma, tai yra dvipusis eismas, tačiau pradėti kiekvienas turime nuo savęs. Vien klausimas sau – kaip elgiuosi kitų atžvilgiu – gali daug ką pakeisti. Tas pats galioja ir šeimoje, ypač auklėjant vaikus, nes jie vadovaujasi mūsų pavyzdžiu.“
Anot I. Rušmanės, autentiškumas ir nuoseklumas – ne prabanga, o būtinybė. Tik gyvendami atvirai galime kurti tikrus santykius. Ir tai įmanoma. Nustoję meluoti sau ir aplinkiniams, galime pradėti gyventi realų gyvenimą: „Būtent taip įsivaizduoju sėkmingus ir laimingus žmones, kurie jaučia gyvenimo pilnatvę, bei efektyvias organizacijas, kuriose malonu dirbti – visi gyvena tiesoje. Ar tai įmanoma? Labai norisi tikėti ir to palinkėti.“