Kaunietė Viktorija džiaugiasi, kad pakluso savo širdies balsui ir pasuko į konditeriją, kuri ją lydėjo nuo pat vaikystės. Į veiklą įtraukusi ir abu savo tėvus, dabar ji vadovauja šeimos kepyklėlei „Mon Paris“ ir mėgaujasi kūryba virtuvėje.
Studijos maišė konditerijai
„Viskas prasidėjo dar vaikystėje, kai Kalėdoms pagaminau meduolinį namelį. Visiems labai patiko, pamatė šeimos draugai, giminės. Pradėjo prašyti, kad ir jiems pagaminčiau. Viskas baigėsi tuo, kad po kelių metų kartu su šeima pagamindavom iki 300 tokių namelių, prekiaudavome mugėse“, – pasakojo Viktorija.
Mergina studijavo marketingą, vėliau – socialinį darbą, tačiau hobis vis pakišdavo koją: pernelyg daug laiko tekdavo praleisti besisukant prie kepinių.
„Iš pradžių galvojau, kad konditerija trukdo studijoms. Tačiau netrukus supratau, kad yra atvirkščiai – studijos ir kiti darbai trukdo tam, kas turėtų būti tikrasis mano kelias – kūryba ir darbas virtuvėje“, – prisiminė kaunietė.
Iš Raudondvario – į Kauną
Supratusi, kad nuo konditerijos nepabėgs, Viktorija nusprendė giliau pasinerti į šią sritį. Prieš maždaug ketverius metus įsigijo Raudondvaryje buvusią, bet per pandemiją užsidariusią kepyklėlę su visa įranga. Į veiklą įtraukė ir savo mamą su tėčiu, paversdama ją pačiu tikriausiu šeimos verslu. Greta gamybinių patalpų ten buvo ir krautuvėlė.
„Raudondvaryje buvo gerai po truputį įsibėgėti, bet po kurio laiko pajutome, kad ten mums jau per ankšta. Nusprendėme prekybą perkelti į Kauną. Taip prieš gerą pusmetį atidarėme savo krautuvėlę Centriniame Kauno turguje, kuris yra įsikūręs Prekybos miestelyje URMAS“, – prisiminė pašnekovė.
Sprendimas pasiteisino – įžengus į kur kas didesnę rinką žymiai išaugo ir kepyklėlės produkcijos paklausa.
„Tiesa, pirmus 2–3 mėnesius turėjome prisipratinti klientus. Labai padėjo, kad visada duodame paragauti savo gaminių. Žmonės suprato, kad prekiaujam tik natūralia, labai kokybiška produkcija. Nors dėl to mūsų kainos yra kiek didesnės, pirkėjai visada sugrįžta dėl to, kad yra labai skanu ir kokybiška. Per šį laikotarpį klientų padvigubėjo“, – įsiterpė Viktorijos tėtis, kuris pats ir prekiauja turguje.
Atgyja močiutės receptai
Pasak Viktorijos, jos polinkis į konditeriją greičiausiai paveldėtas iš tėčio pusės. Kur ir senelė, ir prosenelė garsėjo savo puikiais konditerijos gaminiais.
„Iki šiol turime išsaugoję tikrą šeimos relikviją – nuo laiko pageltusius ir nublukusius sąsiuvinius su močiutės surašytais receptais. Daugelį jų, šiek tiek patobulinę ir pritaikę dabartiniams poreikiams, naudojame savo kepiniams gaminti“, – sakė pašnekovė.
Dėl to, pasak jos, kepyklėlės gaminiai ir dabar yra tarsi gaminti namie: natūralūs, be jokių dirbtinių priedų, konservantų, jokių paruoštų mišinių.
„Varškė, kiaušiniai, miltai, sviestas, pienas, uogos ir subalansuotas kiekis cukraus, kad nebūtų labai saldu ir žmogus jaustų tikrą skonį, kaip pagaminto namuose. Vienas pagrindinių ir mėgstamiausių mūsų gaminių – tortas „Napoleonas“ pagal senovinį močiutės receptą iš legendinio sąsiuvinio. Dar turim net 10 rūšių tinginio, iš kurių populiariausias – pistacijų. Labai skanus, nes naudojame 100 proc. pistacijų pastą. Daug tradicinių lietuviškų gaminių: „Smėlio juostos“ sausainiai, pyragas „Draugystė“, Kuršėnų tipo vyniotinis. Dar sūrio pyragas, plikyti šū pyragėliai, panakotos, tartaletės, naminiai varškės sūreliai. Taip pat labai populiarus mūsų morkų pyragas – gaivaus, malonaus skonio“, – vardijo Viktorija.
Klientai išeina su šypsena
„Kepyklėlės pavadinimas „Mon Paris“ yra paveldėtas, nuo tada kai ją nusipirkome. Tačiau manau, kad jis gerai tinka mūsų veiklai. Nes esame europietiška šeimos kepyklėlė, kur žmogus ateina ne tik apsipirkti, bet ir pabendrauti. Žmonės pas mus ateina ir išeina su šypsena. Labai gerai, kad už prekystalio yra tėtis, kuris gali labai daug papasakoti apie kiekvieną gaminį“, – aiškino pašnekovė.
Ji pabrėžė, kad visi produktai yra ne tik jų pačių šeimos, bet ir klientų išragauti, išdiskutuoti ir pagal tai ištobulinti.
„Esame natūraliai pasiskirstę darbais, darome tai, kas ką geriausiai moka. Prekiaujam tik savo produkcija, tad ypač prieš savaitgalius tenka iš peties padirbėti, nes dirbame tik patys trise ir turime vieną pagalbininkę. Tačiau daugiau plėstis nenorime, kad išlaikytume aukštą kokybę ir produkcija visada būtu šviežia ir iš širdies padaryta. Kiek padarome, tiek užtenka, nenorime tapti fabriku“, – šypsojosi Viktorija.
