Po balandžio 22 dieną Indijos Kašmyro regione esančiame Pahalgamo kurorte įvykdyto teroro akto, per kurį žuvo 26 turistai, Indija apkaltino Pakistaną išpuolio organizavimu ir suspendavo 1960 metų Indo vandens dalijimosi sutartį.
Pakistanas savo sąsajas su teroristiniu išpuoliu neigia ir įspėja, kad bet kokie Indijos veiksmai, kuriais būtų bandoma sustabdyti ar nukreipti Indo vandens srautus, bus laikomi „karo aktu“. Indo vandens dalijimosi sutarties suspendavimas reiškia didžiulį smūgį Pakistanui, kadangi nuo šios sutarties priklauso didžioji dalis šalies žemės ūkyje naudojamo vandens, o pats žemės ūkio sektorius sudaro šalies ekonomikos pagrindą.
Pasaulinė praktika demonstruoja, jog vandens ištekliai vis dažniau tampa regioninės įtampos židiniais. Žvelgiant iš globalios perspektyvos, žmonija šiuo metu susiduria su situacija, kuomet viršijamos planetos galimybių ribos gyventojus aprūpinti reikalingais ištekliais – populiacijai pasiekus kritinį skaičių, auga karinių konfliktų dėl gyvybiškai svarbių gamtinių išteklių, visų pirma, vandens, tikimybė.
Vandens trūkumas – egzistencinė grėsmė
Nors vandens resursai savo prigimtimi yra atsinaujinantys, tik 0,5 proc. pasaulio vandens išteklių yra tinkami naudoti žmogaus reikmėms gėlo vandens pavidalu. Pasaulio populiacijai didėjant milžiniškais tempais, gėlo vandens poreikis drastiškai išaugo, ypatingai – besivystančios ekonomikos šalyse.
Pasaulio mokslininkai ateityje įžvelgia didelę karų dėl vandens tikimybę, taip pat egzistuoja nuomonė, jog konfliktai dėl vandens šį šimtmetį gali būti tiek pat aršūs, kaip XX-ojo amžiaus karai dėl naftos. Dar 1979 metais, sudarius taikos sutartį su Izraeliu, tuometinis Egipto prezidentas Anwaras Sadatas ištarė garsiąją frazę: „Vienintelė priežastis, kuri galėtų paskatinti Egiptą kariauti, yra vanduo“.
Daugiau galimybių – galingesnėms šalims
Skirtingas valstybių galimybes naudotis vandens ištekliais apsprendžia jų geografinė padėtis – aukštupio valstybės dažniausiai turi mažesnes galimybes apsirūpinti vandeniu, todėl neretai jose vykdomi užtvankų projektai, turintys tiesioginių neigiamų pasekmių, susijusių su vandens kokybės ir kiekio kritimu žemupio valstybėse.
Kita vertus, technologiškai labiau išsivystę valstybės turi daugiau galimybių išgauti ir kontroliuoti vandens resursus tarptautiniuose upių baseinuose, dėl ko silpnesnės šalys praranda teisėtą vandens išteklių dalį. Šį galios fenomeną vandens išteklių kontrolėje puikiai atskleidžia Kinijos pavyzdys – ji yra viena iš vos trijų valstybių, balsavusių prieš JT konvenciją, įtvirtinusią esminius tarptautinių upių baseinų vandens išteklių dalijimosi principus.
Siekdama patenkinti energijos poreikius, Kinija vykdo didelio masto Mekongo užtvankų ir hidroelektrinių projektus, dėl kurių žemės ūkio veiklai, kuri daugeliui Mekongo žemupio gyventojų yra vienintelis pragyvenimo šaltinis, gyvybiškai svarbūs potvyniai tampa vis retesni, vandens lygis katastrofiškai krenta, o tai sąlygoja kitas ekosistemos anomalijas. Neseniai Kinija taip pat patvirtino planus statyti didžiausią pasaulyje hidroelektrinę Bramaputros aukštupyje, ir tai kelia nemažai susirūpinimo tokioms žemupio valstybėms kaip Indija ir Bangladešas.
Kritinė priklausomybė ir konfliktas dėl Indo vandens išteklių
Indo vandens dalijimosi sutartis tarp itin priešiškai viena kitos atžvilgiu nusiteikusių Indijos ir Pakistano, sudaryta tarpininkaujant Pasaulio bankui, yra viena išsamiausių vandens išteklių dalijimosi sutarčių pasaulyje. Jau anksčiau Pakistanas reiškė nepritarimą Indijos infrastruktūros projektams, tvirtindamas, kad pastarieji sumažins vandens srautus ir pažeis sutartį – tuo tarpu Indija 2023 metais pareikalavo sutartį peržiūrėti, o po neseniai įvykdyto teroristinio išpuolio, dėl kurio apkaltino Pakistaną, sutartį apskritai suspendavo.
Pakistanas jau šiuo metu patiria vandens išteklių trūkumą ir yra kritiškai nuo jų priklausomas – daugiau nei 80 proc. šalies žemės ūkio ir maždaug trečdalis hidroenergijos priklauso nuo Indo baseino vandens. Žemės ūkis yra Pakistano ekonomikos pagrindas ir sudaro 23 proc. bendrojo vidaus produkto, 24,4 proc. eksporto, užtikrina pragyvenimą dviem trečdaliams kaimo gyventojų ir įdarbina 37,4 proc. visos darbo jėgos. Todėl Pakistanas griežtai įspėjo Indiją, kad galutinis sutarties nutraukimas ar bet kokie veiksmai, kuriais būtų bandoma sustabdyti arba nukreipti vandens srautus, būtų laikomi „karo aktu“.
Kol kas Indija neturi infrastruktūros, leidžiančios nukreipti reikšmingą vandens kiekį nuo Pakistano, tačiau tokie projektai yra vykdomi – po išpuolio Kašmyre 2016 metais, Indijos vandens išteklių ministerijos pareigūnai BBC teigė, kad pagreitins vandens projektus, o po pastarojo išpuolio Indija taip pat gali modifikuoti esamą infrastruktūrą arba statyti naują, kad sulaikytų ar nukreiptų daugiau vandens, nepranešdama Pakistanui, kadangi suspendavus vandens dalijimosi sutartį, nebebus įpareigota dalintis savo projektų dokumentais.
Nuo konfliktų link bendradarbiavimo
Dėl klimato kaitos aštrėjant vandens trūkumo problemoms, tarptautinių upių baseinų administravimas tampa tiek saugumo iššūkiu, tiek ir tarptautinio dialogo katalizatoriumi. Nors konfliktų dėl vandens skaičius pastebimai auga, bendros tendencijos taip pat atspindi tarpvalstybinio bendradarbiavimo pastangas. Istoriniai duomenys rodo, jog vandens išteklių trūkumo problemos dažniau skatindavo valstybes bendradarbiauti, nei konfliktuoti – dauguma ankstyvųjų civilizacijų formavosi būtent didžiųjų upių baseinų teritorijose.
Pastaruoju metu tarptautinių upių baseinų valstybėse taip pat buvo galima stebėti tam tikrus pokyčius, kuomet požiūrį, jog naudojimąsi gamtiniais ištekliais apsprendžia valstybių nacionaliniai interesai, neretai keisdavo naujos bendradarbiavimo formos. Per kelis pastaruosius dešimtmečius išryškėjo ekologinės integracijos tendencijos, kuomet, siekiant tolygaus vandens išteklių paskirstymo, valstybės vis dažniau reikšdavo norą formuoti bendras institucijas. Sėkmės istorija šiuo atveju gali būti laikoma Dunojaus apsaugos komisija ir Dunojaus upės apsaugos konvencija, pagal kurią bendradarbiauja net 14 valstybių kartu su Europos Sąjunga.
Tokių regioninio bendradarbiavimo pagrindą sudarančių institucijų sėkmė dažnai priklauso nuo politinės valios, duomenų skaidrumo ir teisingo vandens išteklių paskirstymo. Didėjant gėlo vandens trūkumui, mokslu paremta vandens diplomatija taps itin reikšminga, siekiant užkirsti kelią konfliktams ir stiprinant regioninį bendradarbiavimą.
Šį tekstą parengė „Klimato reporteriai“ (klimatoreporteriai.lt).