„Universitetas yra vieta, kurioje priimame vienus pirmųjų suaugusio žmogaus pasirinkimų – iš gausos atsirinkti tai, kas svarbiausia, kartu mokantis prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Klaidingas nusistatymas, kad studijų metu įgytos žinios ir patirtys turi iškart teikti konkrečią naudą. Galbūt tai padės suformuoti naują hobį ar supažindins su įdomiais žmonėmis, su kuriais keliai susikirs vėlesniame karjeros etape, o tai atvers dar platesnes profesines galimybes“, – įsitikinusi nevyriausybinės organizacijos „Om-lėtai“ bendraįkūrėja ir vadovė Dovilė Vainorė.
Ji pasakoja, jog studijų Vytauto Didžiojo universitete (VDU) metu įgytos sociologijos žinios bei universitete vyravusi aplinka padėjo išsigryninti būsimą karjeros trajektoriją. Artes liberales (liet. laisvųjų menų) principais grįstas išsilavinimas, anot Dovilės, ne tik padeda tapti įdomesniu pašnekovu kambaryje, bet ir puikiai įsiterpia į įvairias jos vykdomas veiklas.
Iš dėstytojų – ir svarbios gyvenimiškos pamokos
„Kadangi dar mokykloje supratau, jog man įdomiausi socialiniai ir humanitariniai mokslai, 10-oje klasėje pradėjau galvoti apie psichologijos studijas. Vis dėl to, pildant studijų paraišką, mano dėmesį patraukė tuo metu buvusi jungtinė Psichologijos-sociologijos studijų programa, kuri išsiskyrė tuo, jog pirmuosius dvejus studijų metus yra mokomasi abiejų sričių dalykų bendrai, o vėliau gali rinktis, į kurią kryptį labiau linksti. Taip ilgą laiką galvojusi apie psichologijos studijas, jau baigdama pirmą kursą supratau, kad man artimesnė sociologija“, – sako Dovilė.
Nors ji pasakoja studijų pradžioje dažnai susidurdavusi su dilema, ką iš tikrųjų galės veikti baigusi sociologiją, tačiau paskaitų metu atliekamos praktinės užduotys leido iš arti susipažinti su šioje srityje atliekamais įvairiais tyrimais. „Tai padėjo studentams atsirinkti, kokia darbo pozicija atitiktų kiekvieno jų poreikius. Pati pamačiau, kad man labiau patinka eiti į gyvą pokalbį su žmonėmis, išgirsti kažkieno istoriją“, – tikina Dovilė, profesiniame kelyje išbandžiusi tiek darbą personalo srityje, tiek nevyriausybinėse organizacijose.
Kalbėdama apie universitete labiausiai įsiminusius dalykus, Dovilė sako, jog didžiausią įspūdį jai paliko dėstytojai.
„Jie gebėdavo mokyti mus, jaunus žmones, išlaikydami draugiškumą, tačiau kartu neleisdami peržengti ribos, kuri pereitų į familiarumą. Man, kaip studentei, tai padėjo pamatyti, kad jie yra autoritetai – žmonės su patirtimi, kurie per paskaitas gali ir pajuokauti, ir pasidalinti asmenine patirtimi. Pamenu, viena dėstytoja paskaitų metu naudodavo kreipinį „kolegos” ir vieną kartą studentas, norėdamas argumentuoti diskusijoje, dėstytojai taip pat atsakė tuo pačiu kreipiniu, tačiau tai nuskambėjo ne visai geru tonu.
Tada dėstytoja labai gražiai paaiškino skirtį, kodėl ji savo kreipimusi mus gali „kilstelti“ į kolegas, bet mes dar neturime galios į ją kreiptis taip pat. Tai leido įsitikinti, kad, pavyzdžiui, nemokant perprasti aplinkos, kurioje esi, rizikuoji patekti į nejaukią situaciją“, – iš dėstytojų gautas gyvenimiškas pamokas prisimena Dovilė.
Atrasti prasmę savo veiklose padeda pagalba kitiems
Moters teigimu, kryptis, su kuria norėtų sieti savo profesines veiklas, išryškėjo trečiame bakalauro studijų kurse. Tuomet ji susidomėjo deviacijų sociologija bei atskirtį nagrinėjančiomis sritimis, kai viena visuomenės grupė atsiduria galios pozicijoje, o kitos – nepritekliuje.
„Nagrinėdama tas „nematomas“ grupes, pradėjau ieškoti tokios, apie kurią visuomenėje vis dar būdavo per mažai kalbama. Taip susidomėjau įkalinimo įstaigose kalinčių ir ten vaikus auginančių moterų likimais. Savo bakalauro darbui interviu atlikti vykau į Panevėžio moterų pataisos namus. Man buvo be galo įdomu ir neįprasta, kaip tokioje vietoje išvis galima auginti vaikus ir su kokiais iššūkiais jos susiduria, kokios taisyklės ir apribojimai ten vyrauja”, – pirmąsias patirtis prisimena Dovilė.
Interesas, uždaros ir už tvoros, tiesiogine to žodžio prasme, gyvenančios grupės, gyvenimu, jos poreikiais ir išgyvenimo strategijomis, paskatino Dovilę rinktis taikomosios sociologijos magistrantūros studijas. Jų metu studentė praktiką atliko Pravieniškių pataisos kolonijoje, o vėliau – Kauno tardymo izoliatoriuje. Po studijų ji gavo pasiūlymą čia ir dirbti. Taip domėjimasis paribiuose esančiomis visuomenės grupėmis vėliau ją atvedė į Nacionalinę asociaciją prieš prekybą žmonėmis.
„Po studijų išbandžiau save dirbdama personalo valdymo srityje, tačiau galiausiai grįžau prie darbo su atskirties grupėmis. Vis dėl to, bendraudama su nukentėjusiais nuo prekybos žmonėmis: vyrais, moterimis, vaikais, supratau, kad šias jų patirtis pernelyg perimu emociškai ir todėl būčiau labai bloga socialinė darbuotoja. Taip pasirinkau prevencinę šio darbo pusę – aiškindamasi, kokios priežastys lėmė, kodėl yra tampama aukomis, pamačiau, jog yra labai svarbu suteikti kuo daugiau informacijos, kad žmonės į tokias situacijas nepakliūtų“, – pasakoja moteris.
Nors šiuo metu organizacijoje ji nebedirba, tačiau ir toliau užsiima informacijos apie šią opią problemą sklaida – regionuose veikiančioms nevyriausybinėms organizacijoms ir specialistams padeda atpažinti prekybos žmonėmis reiškinį sukeliančias priežastis ir kaip teikti prevencines priemones mokyklų bei savivaldybių atstovams.
„Dirbame tiesiogiai su jaunimu, kalbamės ir ieškome būdų, kaip skirtingo amžiaus žmonėms perteikti informaciją, kad ši jų per daug neišgąsdintų. Pasirinkau profesinį kelią, kuris ne tik leidžia užsiimti šia veikla, bet ir ją vykdyti pagal savo sugebėjimus ir kompetencijas. Šioje vietoje susipina studijų metu įgytas analitinis gebėjimas suprasti, kokie kultūriniai ir socialiniai dalykai daro įtaką žmonių pasirinkimams, bei gebėjimas išanalizavus problemą pasiūlyti geriausius sprendimo būdus, galutinį pasirinkimą paliekant jau pačiam žmogui“, – teigia Dovilė.
Ji tikina šiuo metu save atradusi veikloje, padedančioje regionų jaunimui vystyti įvairias iniciatyvas ir projektus. Šiam tikslui plėtoti ji pati įkūrė savo nevyriausybinę organizaciją „Om-lėtai“.
„Man visada buvo įdomus regionuose verdantis gyvenimas. Tokiuose, kur nėra didelių tarptautinių įmonių, tačiau ten gyvena beprotiškai įdomūs žmonės, turintys savų rūpesčių, džiaugsmų, problemų, organizuojančių gražius kultūrinius renginius.
Manau, pagalba tokiems žmonėms realizuoti savo idėjas yra geriausia prevencija nuo atskirties. Kol vieni sako, kad regionai nyksta, juose vyrauja nedarbas, aš drąsiai įsitraukiu į naujas veiklas ir džiaugiuosi galėdama būti naudinga ir padėti kažką kuriantiems, gaminantiems ar auginantiems žmonėms“, – sako viena iš organizacijos, gimusios iš noro suteikti daugiau galimybių ir erdvių regionų jaunimui, bendraįkūrėjų ir vadovė.
Pasirinkimo laisve svarbu naudotis atsakingai
Veiklos, kuriomis užsiima Dovilė, yra be galo įvairios ir skirtingos, tačiau, kaip įvardija ji pati, puikiai sueina į vieną bendrą visumą.
„Manau, negalėčiau gyventi su viena užduotimi. Be to, projektai, su kuriais dirbu, kiekvienas jų reikalauja labai skirtingų kompetencijų. Kad įgyvendintum projektą, turi gebėti numatyti jo planą, biudžetą, gebėti pajausti, kam ko reikia, išdrįsti ieškoti pagalbos. Ir tai nėra tapimas „žmogumi-orkestru”, bet gebėjimas suprasti skirtingus dalykus. Džiaugiuosi, jog turėjau galimybę viso to išmokti dar universitete. Skirtingų disciplinų daugialypiškumas, suteikiamas platus požiūris ir galimybė laisvai rinktis, manau, tikrai padeda geriau pažinti savąjį „aš”. Dažnai mes laisvę asocijuojame su chaosu ar sistemos atsisakymu, tačiau man laisvė rinktis asocijuojasi su atsakomybe“, – įsitikinusi Dovilė.
Pasak jos, universitetas būtent ir yra ta vieta jauno žmogaus gyvenime, atspindinti laisvės ir atsakomybės derinį, mokanti suvokti ir prisiimti pasekmes už savo veiksmus. „Džiaugiuosi, kad universiteto aplinka mane to išmokė. Kiekvieno mūsų atliekami veiksmai parodys, kaip susidėliosi savo ateitį: eisi į galimybes ar į atskirtį. Man ši laisvės ir atsakomybės samplaika yra labai svarbi, nes dažnai žmonės, kai pradedame kalbėti apie atsakomybę, supyksta, galvoja, kad yra ribojama jų laisvė, tačiau tai nėra tiesa“, – sako VDU absolventė.
Dovilės teigimu, suteikiant pasirinkimo laisvę jauniems žmonėms, yra svarbu ne tik skatinti ja naudotis atsakingai, bet ir nepamiršti jų palaikyti šiame sudėtingame karjeros pasirinkimo kelyje.
„Paskutinėse mokyklos klasėse labiausiai reikėjo ramybės ir užtikrintumo, jog, kad ir kokį sprendimą daryčiau, viskas bus gerai. Tiesiog tokio stumtelėjimo į priekį ir palaikymo. Ne per kritiką, nors jos tokios ir nesulaukiau, bet, užtikrintumo ir paskatinimo rinktis tai, kas artima man. Mūsų kultūroje vyrauja nuostata, kad jei kažkas nevyksta pagal pirminį planą arba jei žmogus nusprendžia savo sprendimą keisti, aplinkiniai puola jį kritikuoti. Tačiau vienas pasirinkimas nieko neapibrėžia, nes gal po jo seks dar geresnis. Galbūt pirmas pasirinkimas yra tik tarpinė stotelė? Juk viskas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų”, – jaunuolius drąsina Dovilė.