„Statistika rodo, kad vos 30 proc. suaugusiųjų dalyvauja mokymosi procesuose, nors tai – vienas iš rodiklių, lemiančių šalies ateitį“, – sako VU Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto direktorė doc. dr. Sandra Kairė. WoW University, asociacija EdTech Lithuania, Švietimo mainų paramos fondas bei Suaugusiųjų švietimo tinklas organizavo konferenciją „Mokymasis visą gyvenimą. Pažangios valstybės garantas“, skirtą suaugusiųjų mokymui, kurioje ekspertai diskutavo, kaip keisti situaciją ir kodėl mokytis niekada nėra per vėlu.
LR Prezidentūroje vykusioje konferencijoje, VU Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto direktorė doc. dr. Sandra Kairė pasakojo, kad suaugusiųjų ir vaikų mokymosi procesai skiriasi iš esmės. Suaugusieji labiausiai vertina žinias, kurias gali iškart pritaikyti darbe ar kasdienybėje. Jei vaikai mokykloje ar universitete dažniausiai vadovaujasi išoriniais stimulais: pažymiais, tėvų ar mokytojų spaudimu, tai suaugę mokosi vedini vidinės motyvacijos.
„Vaikai mokosi, nes privalo. Suaugusieji – nes nori ir supranta, kad jiems to reikia. Suaugę turi suprasti, kodėl jie mokosi, kur tas žinias ar įgūdžius galės pritaikyti. Jeigu bendro ugdymo lauke mes galvojam apie jauno žmogaus motyvaciją, kuri kyla iš išorės, suaugusiųjų mokymasis yra paremtas žmogaus motyvacija, kuri kyla iš vidaus“, – skirtumą pabrėžia S. Kairė.
Pagal Europos socialinių teisių ramsčio veiksmų planą, iki 2030 m. bent 60 proc. suaugusiųjų turėtų kasmet dalyvauti mokymosi veiklose. Tačiau šiuo metu Lietuvos rodikliai – vos 31,4 proc., gerokai mažesni nei ES vidurkis (47 proc.). Vienas iš pagrindinių skirtumų tarp Lietuvos ir Vakarų Europos šalių – darbdavių įsitraukimas. Vakaruose daugumą mokymosi galimybių suteikia įmonės, o Lietuvoje darbuotojai dažniau mokosi savo iniciatyva arba per valstybines ar privačias švietimo programas.
„Įgūdžiai nėra statiški – jei jų nenaudojame, jie nyksta. Todėl nuolatinis mokymasis yra būtinas ne tik profesiniam tobulėjimui, bet ir tam, kad išliktume konkurencingi darbo rinkoje. Įgūdžiams reikia nuolatinės veiklos, kuri sietųsi su tiesioginiu tų įgūdžių panaudojimu, kitaip jie pasimiršta. Statikoje matome, kad poreikis mokytis visą gyvenimą auga, tačiau nors ir mokomės daugiau, kur kas dažniau tą darome savaiminiu būdu“, – sako S. Kairė.
Savaiminis mokymasis: augantis fenomenas
Vienas džiuginantis pokytis – spartus savaiminio mokymosi augimas. 2011 m. Lietuvoje savarankiškai mokėsi tik 22,4 proc. suaugusiųjų, o 2022 m. šis skaičius šoktelėjo net iki 61,3 proc. Tam didelę įtaką daro technologijos: žmonės vis dažniau mokosi per internetines platformas, pasitelkia dirbtinį intelektą, žaidybinius elementus, mokymosi programas, kurios leidžia tobulėti bet kur ir bet kada. Tad kas laukia ateityje? Pasak S. Kairės, suaugusiųjų mokymosi ateitis priklauso nuo technologinių, ekonominių ir socialinių pokyčių. Vienas kelias – tęsti dabartinį tobulėjimą, kai valstybė, verslas ir privatūs sektoriai aktyviai investuoja į mokymąsi, kitas – technologijų ir dirbtinio intelekto dominavimas švietime.
„Technologijos keičia ne tik galimybę mokytis, bet ir patį procesą. Pavyzdžiui, mokantis su technologijomis, suaugusiems labiau patinka sužaidybinti procesai, galimybė prisijungti bet kur ir bet kada. Kuomet dabartinė darbo rinka yra kone neatsiejama nuo technologijų, skaitmeninis raštingumas turi tapti baziniu įgūdžiu, kurį naudotume kasdienybėje, o dirbtinio intelekto pagalba galime jį ugdyti, taip pat kaip ir daugelį kitų įgūdžių: skaitymo, matematikos, kalbų mokėjimą ir panašiai“, – sako S. Kairė.
Tačiau pasaulinės krizės gali keisti prioritetus – išaugus saugumo išlaidoms ar kylant klimato iššūkiams, švietimas gali nukentėti. Vis dėlto, kaip teigia S. Kairė, mokymasis visą gyvenimą yra būtinas tiek asmeninei gerovei, tiek šalies pažangai. Kuo daugiau žmonių įsitrauks į mokymosi procesą, tuo stipresnė bus visuomenė, pasirengusi prisitaikyti prie nuolat besikeičiančio pasaulio.