Daugiau nei 80 proc. gamtos buveinių Europos Sąjungoje yra prastos būklės, dėl urbanizacijos, netvaraus ūkininkavimo, miškininkystės bei taršos toliau mažėja augalų ir gyvūnų rūšių skaičius, prastėja dirvožemio būklė, kyla pavojai maisto saugai. Organizacijos „World Wildlife Fund“ atliktas tyrimas atskleidė, kad gamtai žalingoms veikloms žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuose kasmet išleidžiama iki 48 mlrd. eurų europinių subsidijų.
Atsižvelgiant į šias nerimą keliančias tendencijas, rugsėjo 13 dieną Miunchene vykusioje inovacijų konferencijoje „Digital-Life-Design“ Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pristatė gamtos kreditų koncepciją, kurią, skatinant gamtosaugą ir ekosistemų atkūrimą, ji siekia taikyti Europos Sąjungoje.
Gamtos (arba biologinės įvairovės) kreditų potencialą Europos Komisijos pirmininkė grindžia jau beveik dvidešimt metų Europoje veikiančios prekybos apyvartiniais taršos leidimais sėkme ir tikisi šios sistemos ekonominę logiką pritaikyti gamtos saugojimui bei atkūrimui, šiam tikslui pritraukiant daugiau privačių lėšų.
Susipažinkite: taršos leidimai
Europinė prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistema (angl. EU Emission Trading system, EU ETS) yra viena pagrindinių ES klimato kaitos valdymo priemonių, kuri leidžia ekonomiškai efektyviai mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas.
Teršėjams nustatoma šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo į aplinką riba, o bendras leistinas išmetamų teršalų kiekis paskirstomas kaip apyvartiniai taršos leidimai, kuriais prekiaujama rinkoje. Teršėjai, išnaudoję savo leidimus, gali jų nusipirkti papildomai, ir atvirkščiai – kompanijos, kurios neišnaudoja savo taršos leidimų gali juos parduoti įmonėms, teršiančioms daugiau.
Tokiu būdu už apyvartinius taršos leidimus gautas lėšas nukreipiant kovai su klimato kaita, daugelyje sektorių ir valstybių mažinamas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis. Prekybos apyvartiniais taršos leidimais pajamos patenka į nacionalinius biudžetus, o valstybės narės šias lėšas skiria mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančioms technologijoms, energijos vartojimo efektyvumo didinimui ar atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimui.
Prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistema ES veikia jau nuo 2005 metų, per šį laikotarpį iš prekybos uždirbta 180 mlrd. eurų, kurie reinvestuojami į klimato projektus ir inovacijas, o šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas šiuo laikotarpiu pavyko sumažinti beveik 50 proc.
Sistema taikoma iškastinio kuro elektrinėms, pramonės kompanijoms, avialinijoms bei jūrų transportui ir reguliuoja virš 40 proc. ES išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Kai kurios energijai imlios taršą generuojančios kompanijos iki šiol dalį leidimų gauna nemokamai, tačiau nemokamų taršos leidimų kiekį nutarta laipsniškai mažinti, kol jų bus visiškai atsisakyta 2034 metais.
Ekosistemų išsaugojimui ir atkūrimui – privačios lėšos
Anot Europos Komisijos pirmininkės, pasitelkusi gamtos kreditus, pavyzdžiui, vandens tiekimo kompanija, kurios veiklai itin svarbus šaltinio vanduo, galėtų paremti šią ekosistemą prižiūrinčią vietos bendruomenę ar ūkininkus. Pasitelkiant gamtos (arba biologinės įvairovės) kreditus ES būtų siekiama gamtosaugai pritraukti daugiau privataus kapitalo – remiantis prekybos taršos leidimais sistemos gerąja praktika, šiuo atveju privačios lėšos būtų nukreipiamos ekosistemų išsaugojimui.
Kaip ir prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistema, gamtos kreditai grindžiami ekonomine logika. Tai finansinis instrumentas, sudarantis galimybę privačiomis lėšomis finansuoti su ekosistemų atkūrimu ar išsaugojimu susijusias veiklas.
Kol kas aiški yra tik pati gamtos kreditų paskirtis arba veikimo principas, kuris, anot U. von der Leyen, yra labai paprastas: jeigu nori teršti, turi susimokėti, o jei nori išvengti šio mokesčio, turi diegti naujoves.
Gamtos išnaudojimas siekiant ekonominės naudos, praktiškai neskiriant dėmesio ekosistemų atkūrimui, iš esmės yra ydinga praktika, be kita ko, prieštaraujanti europinėje teisėje ir tarptautinėje praktikoje taikomam principui „teršėjas moka“, pagal kurį visuomenės teisę į švarią aplinką pažeidžiantys subjektai turi kompensuoti savo destruktyvių veiksmų sukeltą žalą.
Į biologinės įvairovės kreditų bandomąjį projektą Švedijoje investavusi kompanija „Swedbank“ dar pernai prognozavo, kad pasaulinė gamtos kreditų rinka galėtų atsirasti per metus, nors kol kas ji neturi konkretaus pavidalo nei globaliu, nei europiniu mastu.
Siekiant apibrėžti globalų gamtos kreditų standartą, Jungtinėse Tautose ir Europos Komisijoje jau vyksta parengiamieji darbai, taip pat dirbama su valstybėmis narėmis kuriant pirmuosius bandomuosius projektus. Iki šiol gamtos (biologinės įvairovės) kreditus praktikoje yra taikę keletas valstybių, tarp jų – Australija, JAV, Kanada, o Jungtinė Karalystė ir Prancūzija pernai paskelbė apie bendrą biologinės įvairovės kreditų iniciatyvą. Jungtinės Karalystės standartizacijos įstaiga BSI šiemet jau netgi parengė ir paviešino tokių gamtos kreditų rinkų funkcionavimo standartą.
Potencialus žaliojo smegenų plovimo įrankis?
Atsižvelgiant į tai, kad ligšiolinė europinė praktika, švelniai tariant, gerokai prasilenkė su siekiais saugoti gamtą, o vietoje to atspindėjo pačios U. von der Leyen ir jos partijos politinius reveransus ūkininkams, nerimą kelia tai, kad gamtos kreditai gali tapti dar vienu vadinamojo žaliojo smegenų plovimo (angl. greenwashing) įrankiu, kurio pagrindiniais naudos gavėjais šiuo atveju taptų ūkininkai ir žemės savininkai.
Kalbėdama apie gamtos kreditus, pati U. von der Leyen pareiškė, kad ūkininkams reikia kompensuoti „už rūpinimąsi dirvožemiu, [..] vandeniu ir oru“ – jos žodžiais tariant, „atėjo laikas apdovanoti tuos, kurie tarnauja mūsų planetai“.
Lietuvoje nuo pernai vasaros vietos bendruomenes privalo remti atsinaujinančios energetikos projektų vystytojai, aplink elektrinių parkus įsikūrusiems gyventojams mokėdami vadinamąją gamybos įmoką, o dalis jų iki šiol tai darė savanoriškai.
Ši situacija – gana ironiška, kadangi tokios kompanijos gamina švarią energiją ir negeneruoja taršos, kai tuo tarpu tikriesiems teršėjams (šiluminėms, dujinėms, šiukšlių deginimo elektrinėms ar žemės ūkio sektoriui) prievolės remti vietos bendruomenes nėra.
Ūkininkai dažnai ir patys gauna europinę paramą, o jiems taikomi aplinkosaugos reikalavimai neseniai buvo sušvelninti, neatsižvelgiant į tai, kad žemės ūkis yra vienas taršiausių sektorių – net iki 60 proc. ES bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo ES šalys kasmet išleidžia veikloms, skatinančioms stambaus masto netvarų ūkininkavimą.
Konceptualiai gamtos kreditų sistemos naudą galima įžvelgti net keliais lygmenimis. Tai ir teigiamas poveikis ekosistemoms ir vietos bendruomenėms su visomis iš to išplaukiančiomis pozityviomis socialinėmis bei ekonominėmis pasekmėmis, tai ir galimybė gamtosaugai pritraukti privačias lėšas bei mažesnis viešųjų finansų poreikis (kuriuos, savo ruožtu, galima būtų nukreipti kitoms jautrioms sritims).
Tačiau kol kas dar sunku viltis, kad atsakingoms institucijoms pavyks sukurti efektyvią, integruotą bei skaidrią gamtos kreditų sistemą išvengiant žaliojo smegenų plovimo, ir sunku prognozuoti, kaip ši sistema veiktų praktikoje.
Parengė Aistė Pikšrytė, politikos mokslų daktarė.
Šį tekstą parengė „Klimato reporteriai“ (klimatoreporteriai.lt).
Tai Lietuvoje nauja pilietinė iniciatyva, kurios tikslas – ilgainiui tapti klimato naujienų agentūra. Straipsnį prašytume skelbti nurodant autorių ir šaltinį „Klimato reporteriai“.
„Klimato reporteriai“ – viena iš projekto ŽALINK veiklų. Projektas finansuojamas Klimato kaitos programos, kurią administruoja Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, lėšomis.