Vogti – negalima. Dar baisiau yra vogti ir čia pat meluoti. Turbūt tokių elementarių pamokų per gyvenimą nėra girdėjęs seimūnas Andrius Vyšniauskas ir jo kolegų būrelis. Žiūri į visus kiaulišku žvilgsniu ir, atrodo, nejaučia jokios gėdos. Dar net kadencija nesibaigė, o skandalai pilasi vienas po kito – nuo įtariamos pedofilijos iki neskaidrių biznio reikalų, dovanotų skrydžių ir blefo apie „čekučius“.
Ne taip seniai Andrius Tapinas bandė apdergti Kauno savivaldybės žmones, pavadindamas juos „vagių taryba“, bet turbūt ir pats nesitikėjo, kad taip prašaus pro šoną. Ačiū, Andriau!
Pasirodo, didysis „čekučių“ herojus buvo ne Kaune – pėdsakai atvedė nuo Marijampolės iki pat Seimo. Jei vardu pakviestas neatsilieptų, reikia pašaukt liaudiškai: „Vyšniauskai, kepurė dega!“
Prokurorai dabar priversti prašyti Seimo naikinti jo teisinę neliečiamybę, parlamentarai vėl kurs dramą balsuodami: vieni iškart piktinsis ir rodys pirštu į galimai nusikaltusį, o kiti muistysis bandydami pateisinti.
Jei turėtų bent kiek savigarbos, čia jau pats funkcionierius vyriškai atsistotų ir padėtų Seimo nario mandatą. Bet vietoje to jis užsiima veidmainyste, kaip nieko nežinojo, kaip viską tikrino kontrolieriai ir koks didelis šokas dabar ištiko. Pasirodo, bendrapartietis kontrolierius, lyg tyčia, būtent Vyšniausko čekučių sako ir nepatikrinęs. Kažin, kuris iš jų meluoja?
Siūlau įdėmiau pažiūrėti ir į kitus konservatorių „karjeros šuolininkus“, atėjusius į šios kadencijos Seimą iš Savivaldybių tarybų. Ar tik nepasigirs daugiau tokių cirkų su tais pačiais pigiais triukais „tikrino-netikrino“?
Dar 2012 metais ir Kaune vienas toks mėgdavo prisidurti prie algos: būdamas meru, pats sau užsirašydavo viršvalandžius ir pasiskirdavo priemokas už dalyvavimą savaitgalio renginiuose. Sako, kad net į Šventas Mišias bažnyčioje eidavo ne už dyką. Taip, kalbu apie apsileidimo sinonimu tapusį Andrių Kupčinską. Bet šita partija savų nepalieka: dabar jis irgi radęs šiltą vietą Seime – laukia rudens, ruošiasi rinkimams.
Laikai keičiasi, o konservatorių požiūris į darbą ir moralinės vertybės išlieka tos pačios. Pagrindinis principas – gobšumas: kol gali, ima pilnomis saujomis, o įkliuvę elgiasi taip, kaip dabar Vyšniauskas – suka uodegas. Kiti jau seniai būtų pasimokę iš svetimų klaidų, bet tik ne šitie.
Jie galvoja, kad žmonės yra kvaili ir nesupras: išmeta Vyšniauską iš savo sąrašo, bet palieka dalyvauti rinkimuose į Seimą vienmandatėje ir remia jo kandidatūrą. Partija visais būdais stengiasi jį ištraukti, prastumti į tolesnę Seimo kadenciją. Vienas didelis susitepusių kregždučių lizdas, unikali rūšis su savais standartais…
Dar neseniai vienas su žaliais akiniais stovėjo po Kauno savivaldybės langais ir kartu su kitais konservatoriais protestavo prieš mane. Dabar mina teismo slenksčius dėl įtarimų pedofilija.
Ministrė prisiskraidė su neaiškiais sutuoktinio verslo partneriais į Dubajų – politinė karjera baigta.
Yra ir kitas egzempliorius – Kauno taryboje – Paulius Lukševičius: kilus visuotinei panikai dėl čekučių, niekieno neprašytas grąžino pinigus į miesto biudžetą. Jei A. Vyšniauskas Marijampolėje iš gautų kelių tūkstančių sugebėjo atiduoti tik šimtinę, tai P. Lukševičius Kaunui sugrąžino net 21 tūkstantį. Matyt, ne be reikalo.
Kadaise ir A. Kupčinskas „įjungė atbulinį“ grąžindamas dalį sau pačiam išmokėto atlyginimo už viršvalandžius. Taigi tendencija yra daugiau negu aiški.
Turiu retorinį klausimą: jeigu pavogė pinigus ir po kurio laiko juos grąžino, – kas tai? Ar nusikaltimo nebuvimas? Aš sakyčiau, geriausiu atveju, – tik lengvinanti aplinkybė, bet ne atleidžianti nuo bausmės. Visada sakiau ir sakysiu, kad vagis turi sėdėti kalėjime.
Tą patį kartojau ir tada, kai su kyšiais įkliuvo buvęs savivaldybės administracijos direktorius Vilius Šiliauskas. Nors ir neilgam, bet teismas jį pasiuntė už grotų. Dėl šito veikėjo iki šiol jaučiu didelę gėdą prieš kauniečius.
Užtat dabar galima priminti, kad po Šiliausko sulaikymo į Kauną buvo pasiųsta delegacija iš Seimo ieškoti didesnių korupcijos apraiškų, o tų „seklių“ generolu jautėsi šitas pats A. Vyšniauskas. Taip sakant, vienokia regimybė, o visai kitokia realybė: įgavęs patirties Marijampolėje, tikėjosi blogą kvapą paskleisti ir Kaune, bet galiausiai pakvipo tik pats.