Pasitaiko dienų, kai geliantis nugaros skausmas Deividą Podobajevą priverčia prigulti, bet apskritai lovoje jis praleidžia mažiau laiko nei dirbdamas kasdienius darbus ir bėgdamas. Cerebrinio paralyžiaus kaustomas Deividas iki vėlyvos paauglystės vienas nė negalėjo vaikščioti, o dabar atsistoti ant kojų dažnai padeda kitiems. Prieš du dešimtmečius D. Podobajevui pristigo vos kelių dešimtųjų sekundės iki 2004-ųjų Atėnų paralimpinių žaidynių, bet jis dar svajoja tapti didžiausio pasaulyje negalią turinčių žmonių sporto renginio dalyviu. Pasaulio lengvosios atletikos čempionate Kobėje (Japonija) bėgdamas su triračiu bronzą iškovojęs vilnietis iš visos širdies meldžiasi, kad šios sporto šakos varžybos būtų įtrauktos į 2028 m. Los Andželo paralimpinių žaidynių programą.
Birutė Pakėnaitė
Kai prieš kone 40 metų, 1984-ųjų rugsėjo pradžioje, Ramunė ir Alius Podobajevai susilaukė pirmagimio sūnaus Deivido, jie nė neįtarė, kad šis turės negalią.
Gimdymas buvo sunkus bei ilgas ir, kaip vėliau paaiškėjo, dėl gimdymo traumos naujagimį ištiko cerebrinis paralyžius – dėl smegenų dalies sutrikusio funkcionavimo ar nepakankamo smegenų išsivystymo atsiradusi nuolatinė judėjimo negalia.
Tačiau tada, kai iš gimdymo namų laimingi grįžo namo su pirmagimiu, Podobajevai nė nenutuokė, kad Deividas turi negalią. Tik tuomet, kai ir dvimetis sūnus dar nevaikščiojo, padedami pažįstamų, nes sveikatos apsaugos sistema sovietmečiu pati nei siūlėsi, nei apskritai norėjo padėti, Ramunė ir Alius išsiaiškino, kokia liga berniukui truko judėti.
Metų metus – palengva ir nedideliais žingsniais – Deividas vaikščiojo prisilaikydamas motinos rankos, nedrįsdamas vienas išeiti iš namų ir nė nesusimąstydamas, kad apskritai galėtų bėgioti.
Tačiau vieną dieną, kai D. Podobajevui jau buvo 15-ka, staiga viskas pasikeitė: paprotintas šeimos bičiulių, paauglys išdrįso praverti negalią turinčių žmonių sporto klubo „Vilnis“ duris. Ten negalią turintis, bet jaunas, žingeidus ir energingas vaikinas pagaliau atrado judėjimo džiaugsmą.
Klubo vadovai Svajonė ir Urmas Merilai supažindino Deividą su lengvąja atletika, orientavimosi sportu, bočia. Iki tol mažai vaikščiojęs vaikinas net pradėjo bėgioti ir per kelerius metus tapo toks greitas, kad vos neįskriejo į 2004-ųjų Atėnų paralimpines žaidynes. Tačiau 200 metrų sprinte jam pritrūko vos 0,2 sek. iki paralimpinio normatyvo.
Svajonė bėgti žaidynėse išsisklaidė ore kaip laužo dūmas ir ilgus metus atrodė, kad daugiau jos nepavyks pavyti. Tačiau šiemet Kobėje pasaulio čempionato bronzą bėgdamas 100 metrų su triračiu iškovojęs D. Padobajevas dabar turi kitą: jis viliasi, kad 2028 m. Los Andžele triračių sprintas jau bus paralimpinė rungtis, kurioje ir jis gaus teisę varžytis.
Prieš startą sprogo padanga
Bėgimo su triračiais rungtis vos antrą kartą buvo įtraukta į pasaulio lengvosios atletikos čempionato programą. Pernai Paryžiuje (Prancūzija) T72 klasėje su triračiu bėgdamas 100 metrų D. Podobajevas užėmė ketvirtąją vietą ir tai padarė nepaisydamas to, kad prieš pat startą sprogo viena triračio padanga.
„Jau nebuvo laiko tos padangos keisti, tad teko bėgti taip, kaip yra. Nepaisant to, kad cerebrinis paralyžius labiau pažeidė Deivido kūno dešiniąją pusę, o, lyg tyčia, ir padanga sprogo toje pusėje, tad jai teko ir didesnis krūvis, ir mažesnis balansas buvo, jau nieko negalėjome padaryti.
Buvo neramu, kad Deividas neišbėgtų į kitą taką, kad dar kas nenutiktų, bet jis susikaupė ir Paryžiuje sugebėjo finišuoti ketvirtas.
Tad šiemet Kobėje jau tikėjomės medalio. Beveik neabejojau, kad bus sidabras, bet ir šįsyk Deividas, deja, atsiliko nuo brazilo Viniciuso Marqueso Kriegerio Quintino, kuris ir pernai buvo laipteliu aukščiau“, – sakė viena D. Podobajevo trenerių Ramūnė Motiejūnaitė.
Auklėtiniu tikėjo ir visiškai pasitikėjo ir kita jo trenerė Aušra Kriškoviecienė. Būtent ji su triračių sportu supažindino ne tik Deividą ir jo žmoną Olgą, bet – keleriais metais anksčiau – ir kitus didelę judėjimo negalią turinčius, tačiau judėti labai norinčius vilniečius.
A. Kriškoviecienė 17 metų dirbo negalią turinčių vaikų kūno kultūros mokytoja. Aktyvi, inovatyvi ir sunkiai judantiems vaikams būdų padėti nuolat ieškojusi Aušra ir pati su auklėtiniais keliavo į įvairias tarptautines žaidynes, ir jas organizuodavo Vilniuje.
Vieną pavasarį per eurointegracines žaidynes sostinėje, į kurias atvyko 8 Europos šalių negalią turintys jaunieji sportininkai, triračių išradėjai danai pristatė šį įrenginį, kuris padeda bėgti sunkiai judantiems žmonėms.
Specialios konstrukcijos dviratį primenančią triratę transporto priemonę be pedalų dar prieš metus buvo išbandę Danijoje stovyklavę Mažeikių sportininkai, bet Lietuvoje šis sportuoti padedantis inventorius dar nebuvo paplitęs.
Rėmėjai vilniečiams irgi padėjo įsigyti tokį triratį ir vienas po kito jį išbandyti panoro vis daugiau negalią turinčių žmonių.
2018 m. keturios entuziastingos moterys įkūrė Lietuvos triračių sporto asociaciją, o A. Kriškoviecienė tapo jo prezidente.
Prieš penkerius metus į triračių treniruotes užsuko ir Deividas su žmona, kuri juda dar mažiau nei vyras. Bet treniruotis liko abu.
„Deividas iškart išsiskyrė iš kitų, nes jis jau buvo sportininkas, tad bėgdamas su triračiu buvo greičiausias. Kai pradėjome dalyvauti Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos čempionatuose, jau galėjome lygintis ir su kitais triratininkais.
Lietuvoje Deividas dėl pirmosios vietos nuolat kovoja su Deimanto Jusio treniruojamu šiauliečiu Artūru Plodunovu, bet pastaraisiais metais tarptautinėse varžybose, nors kartais ir nedaug, D. Podobajevas vis dėlto yra greitesnis“, – teigė A. Kriškoviecienė.
Prieš maždaug pustrečių metų Aušra į pagalbą dirbti su triratininkais pasikvietė buvusią slidininkę R. Motiejūnaitę. Vilniaus kolegijoje olimpizmą ir fizinio ugdymo didaktiką būsimiesiems pradinukų mokytojams dėstanti buvusi sportininkė iš pradžių neturėjo nė žalio supratimo, kokios sporto šakos trenere jai siūlo tapti.
„Triratis priverčia žmogų bėgti“, – išgirdo paaiškinimą Ramūnė ir ėmė dar labiau sukti galvą, ką tai apskritai reiškia.
„Tačiau pradėjusi dirbti, greitai supratau, kiek laimės negalią turintiems žmonėms suteikia šis prietaisas, kurio padedami jie apskritai gali judėti. Įsivažiavau, perpratau niuansus ir dabar su Aušra, viena kitai padėdamos, kuriame planus sportininkams ir siekiame rezultatų“, – pasakojo R. Motiejūnaitė.
Operacijai taip ir nepasiryžo
Nuo paauglystės sportavusiam ir savarankiško judėjimo džiaugsmą pajutusiam Deividui triratis tapo išsigelbėjimu. Jaunas vyras, kitaip nei jo žmona, pats gal niekada ir nebūtų susidomėjęs šiuo įtaisu, tačiau likimas sudėliojo savaip.
D. Podobajevas mokėsi vienuoliktoje vidurinės mokyklos klasėje ir daug sportavo. Vakarais bėgiodavo, rinkdamas įprastus kilometrus, dienomis, kai turėdavo laiko, padėdavo seneliams statybose prie kylančio naujo jų namo.
Nežinia, didelis krūvis sportuojant ar vis dėlto gelbstint seneliams, turėjo didžiausios reikšmės, kad Deivido juosmens srityje išsivystė dviejų diskų išvaržos.
„Keliavau į mokyklą ir lipant iš autobuso nugaroje kažkas trakštelėjo. Nugriuvau, mane išvežė į ligoninę, o ten išgirdau diagnozę bei perspėjimą, kad jei ir toliau nugarai duosiu tokį krūvį, iš vežimėlio daugiau neišlipsiu“, – gydytojų prognozes prisiminė D. Podobajevas.
Operacija irgi neatrodė išeitis, mat medikai negalėjo duoti garantijų, kad ji bus sėkminga ir Deividas toliau galės vaikščioti. D. Podobajevas ėmė mažiau bėgioti, bet atsidėjo negalią turinčių žmonių orientavimosi sportui ir sėdimajam tinkliniui. O, sužinojęs apie bėgimą su triračiais, visa siela atsidavė šiai sporto šakai.
Po darbo skuba į treniruotes
Ir Deividas, ir jo žmona treniruojasi kone kasdien, nors tai nėra lengva. Abu dirba bloknotus, piešimo ir spalvotą popierių, segtuvus bei kitą panašią produkciją gaminančioje įmonėje. Darbą pradeda 7 val. ryto, todėl keliasi vos prašvitus – 4.30 val., mat abiem užtrunka ir iš lovos išsirangyti, ir apsirengti, ir pasigaminti pusryčius, ir pavalgyti.
„Bet į darbą vis tiek atvažiuojame pusvalandžiu per anksti. Su žmona dėl to vis baramės. Sakau jai, kad išvažiuotume vėliau, bet ji nori anksčiau ir negaliu nieko padaryti“, – šypsojosi D. Podobajevas.
Įmonėje jis stoja prie viršelių spausdinimo aparato, žmona gamina segtuvus.
Pavakarę baigę darbus abu skuba ne namo, o pas kineziterapeutus arba į triračių treniruotę.
„Jei treniruotė suplanuota vėliau, pirmiausia einame pas kineziterapeutą, kuris padeda stiprinti raumenis, tada šiek tiek užkandame, o vakare treniruojamės su triračiais. Namo tokiomis dienomis grįžtame tik apie 21 val. 30 min., tad iškart keliaujame į lovą“, – pasakojo D. Podobajevas.
Kantrybės ir užsispyrimo nei jam, nei jo žmonai nestinga. Trenerės A. Kriškoviecienė ir R. Motiejūnaitė net stebisi, iš kur sutuoktiniai turi tiek valios.
„Nors dirba nuo ankstaus ryto, iškart po darbo Deividas dažniausiai neturi galimybių treniruotis, nes stadione privalome derintis prie kitų sportininkų grafiko. Pasitaiko, kad treniruojamės Vingio parke – gamtoje visada smagu.
Bet prieš tokias svarbias varžybas kaip pasaulio čempionatas būtina treniruotis stadione avint startukus, ant specialios dangos, todėl treniruotės baigiasi vėlai, o ryte Deividui ir Olgai vėl tenka anksti keltis į darbą“, – sakė A. Kriškoviecienė.
Jei jau 2028 m. Los Andželo žaidynių programoje būtų bėgimas su triračiais, trenerės įsitikinimu, tai padėtų ne tik daugiau negalią turinčių žmonių pritraukti sportuoti, bet ir leistų lengviau atsikvėpti tokio lygio atletams kaip D. Podobajevas.
„Kol ši sporto šaka nėra paralimpinė, Deividas negali gauti stipendijos už pasaulio čempionato bronzą. Tokia stipendija jam gal leistų iš viso nedirbti ar dirbti mažiau ir daugiau laiko skirti aukšto meistriškumo sportui. Dabar jis treniruotis gali tik nuo darbo atliekamu laiku“, – teigė A. Kriškoviecienė.
Savaitgaliais – į maratonus
Bet D. Podobajevas nesiskundžia. Darbo dienomis jis eina į privalomas treniruotes, o savaitgaliais su žmona savo iniciatyva dažnai bėga maratonus.
Kai Deivido žmona Olga įsigijo nuosavą triratį, šie maratonai, per kuriuos įveikia iki 5 kilometrų, abiem tapo ne tik laisvalaikio leidimo būdas, bet ir dar viena proga mankštintis.
„Registruojamės į bėgimo varžybas su sveikaisiais, kur Olga bėga su triračiu, o aš šalia, prisilaikydamas. Jei koks kalniukas ar šiaip nelygumas, padedu žmonai, nes vienai jai būtų per sunku. Taip, pavargstame nuo tokio tempo, bet jei papildomai nedirbtume, tai ir rezultatai negerėtų“, – įsitikinęs Deividas.
A. Kriškoviecienė juokėsi, kad D. Podobajevas – ne šiaip sportininkas, o toks, apie kokius svajoja kiekvienas treneris: ištvermingas, disciplinuotas, atsakingas, sąžiningai lankantis treniruotes, klausantis nurodymų ir pats nuolat ieškantis būdų bėgti greičiau bei padaryti geriau.
Greta to, jis ir draugiškas bei paslaugus žmogus, kaskart pirmas atskubantis į pagalbą tiems, kuriems jos prireikia.
Kartais prieš varžybas D. Podobajevas pasiduoda nerimui, bet užtenka vieno kito griežtesnio žodžio ir auklėtinis nusiramina. Žinodama, kaip stresas Deividą gali paveikti, prieš bėgimą pasaulio čempionate Kobėje į jį nuvykti negalėjusi R. Motiejūnaitė auklėtiniui pasiuntė žinutę su priminimu: „Viskas tavo galvoje, tad nieko negalvok, tiesiog bėk.“
Ir Deividas bėgo taip greitai, kaip tik galėjo, kirto liniją trečias po italo ir brazilo ir buvo pats laimingiausias atsiimdamas bronzos medalį. Užsispyrusiam ir nuoširdžiam jaunam vyrui likimas nepašykštėjo smūgių, bet drauge vis duoda ir dovanų. Čempionato Japonijoje medalis – viena tokių.
„Sportas yra sveikata ir stiprybė, bėgiojimas man prideda jėgos, tvirtėja kojų ir nugaros raumenys. Drauge džiaugiuosi galėdamas varžytis su kitais sportininkais, turėdamas galimybę išvykti į užsienį, tobulinti anglų kalbą, pamatyti pasaulio“, – D. Podobajevas be sporto jau neįsivaizduoja savo gyvenimo.
Didelę širdį ir nepalaužiamą valią turintis užsispyręs atletas su triračiu, bet savo kojomis vejasi svajonę, kurią jau buvo palaidojęs prieš du dešimtmečius – kada nors bėgti paralimpiniame stadione.