Kauno paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune, birželio 6 d., ketvirtadienį, 18.00 val. kviečiame į parodos „Keleivis eina. Justinui Mikučiui (1922–1988) atminti“ atidarymą.
Ši paroda tai pasakojimas apie pilietinio nepaklusnumo simbolį sovietmečio Lietuvoje – Justiną Mikutį. Dėl savo gilių įžvalgų jis tebevadinamas filosofu, mąstytoju, net pranašu. Daugelį kūrėjų baimės ir netikrumo atmosferoje Mikutis traukė savo minčių laisve. Jo erudicija kontrastavo su oficialiosios ideologijos primityvumu. Dešimtmetį kalintas Sibiro lageryje ir net prašęs likusį bausmės laiką pakeisti sušaudymu, grįžo suluošintas. Jis buvo stipriai paveiktas trauminės patirties, tačiau jo laikysena – tai sistemos nebijojusio, neturėjusio ką prarasti, drąsa.
Parodoje pristatoma per pusantro šimto eksponatų. Kūrinius skolino net 14 institucijų bei privatūs kolekcininkai. „Tokia išsami paroda, skirta mąstytojui Justinui Mikučiui, Kaune rengiama pirmą kartą. Jo neeilinė asmenybė buvo prisiminta 100-ųjų gimimo metinių proga, tačiau šis ypatingas žmogus ir jo įtaka kultūros laukui vis dar lieka mažai žinomi plačiajai visuomenei“, – pastebi parodos kuratorės Genovaitė Bartulienė ir Inesa Kuliavaitė-Čepaitienė.
Parodos pavadinimui pasirinkti Justino dažnai cituoto poeto Vytauto Mačernio žodžiaiiš 1937 m. eilėraščio Miražai. Poeto žodžiai Keleivis eina – tinka apibūdinti nuolatinę Justino būseną: jis visada kelionėje – einantis iš vienų bičiulių namų į kitus, apsistojantis dailininkų dirbtuvėse, lankantis artimuosius, lydintis menininkus Žemaitijoje ar vaikštantis Vilniaus gatvėmis
Parodos pasakojimą sudaro keturios dalys. Krikščioniškoji Žemaitija jungia vietoves, kurios sovietmečiu traukdavo menininkus ir autsaiderius. Jų kelionių patyrimus įvaizdina liaudies meno objektai ir profesionalūs darbai iš Beržoro, Gintališkės, Notėnų – Žemaitijos vietovių, išlaikiusių etnografinį savitumą ir todėl labai svarbių menininkams. Nuošalumo ieškojusius jaunus kūrėjus XX a. 8–9 dešimtmečiais sutelkdavo netoli Rumšiškių, Dovainonyse, esanti Barboros ir Vlado Didžiokų sodyba. Šios vietos atmosfera – daiktai, susitikimai, nuotaikos – įprasminta fotografijose, tapybos darbuose. Įkalinime – sukrečiantis Mikučio kančios kelias ir viena svarbesnių memorabilijų – Mikučio baudžiamoji byla iš Lietuvos ypatingojo archyvo. Laisvės trajektorijų dalyje pristatomi kūriniai nuo 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų. Tai portretai ir dedikacijos, sukurti menininkų, kurie priešinosi oficialiosioms sovietinio meno taisyklėms. Mikučio vertybinė įtaka jų kūryboje labai svarbi. Taip pat parodoje pristatomi kūriniai, tapyti Justinui pozuojant Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademijoje). Mikutis vertino bendrystę su studentais, vadino juos „beveik vieninteliais pragiedruliais savo rūškaname ir nelinksmame gyvenime“.
Justinas Mikutis ir jo legenda veikė daugelį menininkų. Savo minčių laisve baimės ir netikrumo atmosferoje Mikutis inspiravo net kelias kūrėjų kartas – Vincą ir Saulę Kisarauskus, Vladą ir Mariją Vildžiūnus, Valentiną Antanavičių, Antaną Kmieliauską, Alfonsą Ambraziūną, Vytautą Šerį, Povilą Ričardą Vaitiekūną, Petrą Repšį, Leonardą Gutauską, Arvydą Šaltenį, Arūną Vaitkūną, Vaidotą Žuką, Eglę Velaniškytę, Vytautą Dubauską, Eugenijų Varkulevičių, Joną Maldžiūną, Audrių Naujokaitį ir dar daugelį kitų. Mikutis ne tik traukė intelektualus, bet ir bičiuliavosi su jų šeimomis. Parodoje eksponuojami chrestomatiniais tapę šių dailininkų kurti Mikučio portretai, eskizai, skulptūros, fotografijos.
Ypatinga parodos rengėjų padėka skiriama Jurgitai Mikutytei už galimybę naudotis šeimos archyve sukaupta vertinga medžiaga, Vaidotui Žukui – už prisiminimus ir nuoširdų bendradarbiavimą. Dėkojame visiems kūrinius skolinusiems ar suteikusiems leidimą juos eksponuoti menininkams, jų artimiesiems, institucijoms.