Prieš 37 metus – 1987 m. rugpjūčio 23 d. – disidentė Felicija Nijolė Sadūnaitė sakė kalbą mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Mitingą, kuris buvo vienas iš svarbių žingsnių vaduojantis iš Sovietų Sąjungos, organizavo Lietuvos laisvės lyga (LLL) – pogrindinė disidentų organizacija, siekusi atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
Vienuolės, disidentės, atsidavusios religijos laisvės ir tikinčiųjų teisių gynėjos Nijolės Sadūnaitės gyvenimas liudijo nepalaužiamą tikėjimą, atsparumą ir tvirtą dvasią priespaudos akivaizdoje. Gera Nijolės pažįstama ir bendražygė, poetė ir publicistė, taip pat išgyvenusi sovietų valdžios represijas – kalinimą ir tremtį, Jelena Sanikova pasidalijo prisiminimais apie N. Sadūnaitę, pabrėždama, kokią didelę įtaką Nijolė darė aplinkiniams. Abi disidentes siejo ypatingas ryšys, jos buvo artimos kaip seserys, kartu dirbo leidžiant N. Sadūnaitės knygą „KGB objektyve“ rusų kalba. Daugiau apie Sadūnaitės veiklą galima sužinoti ir naujame nemokamame audioture lietuvių ir anglų kalbomis: https://dissident-tour.com/start-the-tour
Pirmasis skambutis – užgniaužus kvapą
Pasakodama apie pirmąjį skambutį Nijolei, disidentė Elena Sanikova prisimena skambinusi užgniaužusi kvapą: „Juk jos vardas man buvo legendinis.“ Tačiau, nepaisant baimės, šis pirmasis bendravimas tapo gilios ir ilgalaikės draugystės pradžia. „Tačiau nuo pirmųjų žodžių mūsų pokalbis buvo lengvas ir paprastas, tarsi būtume seniai pažįstamos. Jei paklaustumėte manęs, apie ką kalbėjomės, atsakyčiau, kad apie viską. Apie bendrus draugus ir pažįstamus, apie tuos, kurie liko kalėjime, apie bendrus pažįstamus. Ir apie Lietuvos laisvę, spėju“.
Pirmą kartą Jelena į Nijolę kreipėsi 1988 m. vasarą, ieškodama informacijos apie kitą politinį kalinį Sigitą Tamkevičių. „Anksčiau nebuvau su ja susipažinusi, bet, žinoma, daug ką apie ją žinojau ir girdėjau. Apie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ ir Lietuvos laisvės kovų sąjūdį sužinojau dar mokyklos laikais, kai labai susidomėjau žmogaus teisių judėjimu SSRS. Tuo metu taip pat sužinojau apie įkalintą Nijolę Sadūnaitę“, – prisiminė Sanikova.
KGB persekiojimas, kalinimas ir tremtis
Septintajame dešimtmetyje, būdama 32 metų, Sadūnaitė jau buvo patekusi į KGB akiratį. Jos veikla, laikyta antisovietine, pavertė ją nuolatinio sekimo, persekiojimo ir teroro taikiniu. Nepaisydama to, ji tęsė slaugytojų kursus ir ryžtingai tęsė savo religinę ir aktyvistinę veiklą.
1972 m. N. Sadūnaitė tapo viena aktyviausių „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjų, rinko ir tikrino informaciją apie tikinčiųjų persekiojimą Lietuvoje ir už jos ribų, spausdino tekstus rašomąja mašinėle, platino „Kroniką“, vežė ją į Maskvą, kad būtų persiųsta į JAV. Jelena, paskatinta pažinties su Sigitu Tamkevičiumi ir jo gyvenimo sąlygomis tremtyje, taip pat pradėjo leisti biuletenį „Kalinio puslapis“. „Jį atspausdinau rašomąja mašinėle, kai tik grįžau į Maskvą, o ant viršelio užrašiau datą – 1988 m. rugsėjo 5 d., Raudonojo teroro metines, – pasakojo ji, – būtent iš šio biuletenio mes su Nijole Sadūnaite į rusų kalbą išvertėme jos knygą „KGB objektyve“.“
N. Sadūnaitės suėmimas 1974 m., spausdinant 11-ąjį „Kronikos“ numerį, tapo kankinančio jos gyvenimo tarpsnio pradžia. Dešimt mėnesių kalinta KGB Vilniuje, Nijolė atsisakė bendradarbiauti su pagrobėjais. 1975 m. birželio 17 d. Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas ją nuteisė trejus metus kalėti griežtojo režimo Mordovijos moterų koncentracijos stovykloje, po to trejus metus tremties Sibire, Krasnojarsko krašto Bogučano gyvenvietėje. Ten ji toliau rašė laiškus ir pasisakė už kalinių teises, tapdama vilties ir solidarumo švyturiu.
Panašios patirtys Sibire
Panašus likimas ištiko ir Jeleną Sanikovą. Ji taip pat buvo suimta 1984 m. sausį ir nuteista vienerius metus kalėti lageryje bei ketverius metus tremties. „Mane paleido 1987 m. gruodį, kai iki bausmės atlikimo buvo likę šiek tiek daugiau nei metai“. Prisimindama savo pokalbius apie tremtyje patirtus išgyvenimus, Sanikova sako: „Daug kas buvo panašu, bet kai kuriais atžvilgiais jos patirtis buvo sunkesnė, o kai kuriais atžvilgiais – mano. Skirtumas buvo tas, kad nemaža mano kadencijos dalis buvo perestroikos laikotarpiu, todėl man netgi pavyko gauti teisę studijuoti Tomsko universitete neakivaizdiniu būdu. O Nijolės tremtis atėjo suintensyvėjusių Andropovo represijų metais. Bet sekimas, nuolatinis stebėjimas, spaudimas – viskas buvo panašu“.
Disidentų draugystė – skirtinga, bet kaip giminaičių
Sanikovos apmąstymai apie draugystę su Sadūnaite leidžia pažvelgti į vienuolės charakterį. Nepaisant skirtumų, jas siejo gili abipusė pagarba ir bendras tikslas. „Mes daug kuo skyrėmės viena nuo kitos. Ji buvo visiškai atviras žmogus, o aš, priešingai, buvau santūri, intravertiška, paslaptinga. Ji paprastai būdavo pakilios nuotaikos, linksma, o mane apimdavo prislėgtumo ir liūdesio periodai. Ji lengvai sutardavo su žmonėmis, lengvai kalbėdavo ir mažose grupelėse ir didelėms auditorijoms, o aš visada buvau drovi ir susirūpinusi. Ir vis dėlto mes sutarėme kaip giminės, artimos sielos, nuo pat pirmųjų pažinties minučių radome bendrą kalbą.“
1980 m. Nijolė grįžo į Lietuvą, buvo toliau nuolat stebima KGB. Ji atnaujino savo darbą „Lietuvos bažnyčios katalikų kronikoje“, gabeno pogrindžio spaudą į Maskvą, iš kur ji pasiekdavo Vakarus. 1987 m. kartu su Petru Cidziku, Vytautu Bogušiu ir Antanu Terlecku organizavo mitingą Ribbentropo-Molotovo paktui paminėti, renginio metu pasakė kalbą. Šis įvykis atspindimas ir naujai išleistame audio-ture, kuriame apžvelgiamos žymiausios Vilniaus vietos, susijusios su disidentine veikla. „Dissident tour“ yra nemokamas ir prieinamas internetu lietuvių bei anglų kalbomis: https://dissident-tour.com/start-the-tour
1989 m. Nijolė Sadūnaitė tapo viena iš Lietuvos katalikiškos moterų draugijos „Caritas“, taip pat užsiimančios labdara ir žmogaus teisių gynimu, steigėjų.
N. Sadūnaitės įtaka neapsiribojo vien jos aktyvia veikla. Dėl savo gebėjimo bendrauti su žmonėmis, humoro jausmo ir nepalaužiamo tikėjimo ji tapo ją pažinojusių žmonių mylima asmenybe. „Tikėjimas, jautrumas ir meilė jai buvo tarsi antras kvėpavimas. Tai nebuvo teorija, tai buvo gyvenimas. Galbūt tai buvo jos prigimties esmė. Gailestingumas ir meilė žmonėms stiprino tikėjimą, o tikėjimas kūrė džiugios meilės galią. Ji labai jautriai suvokė krikščionybę“, – prisimena disidentė Jelena Sanikova.
Reikšmingiausios Nijolės pamokos – atjauta ir meilė
Viena iš reikšmingiausių pamokų, kurias Sanikova išmoko iš Nijolės Sadūnaitės, buvo užuojautos ir meilės galia. Sadūnaitės gebėjimas žvelgti giliau nei žmogaus veiksmai – matyti žmogiškumą kiekviename, net ir tuose, kurie ją nuskriaudė, buvo gilus jos tikėjimo praktikos pavyzdys. „Nijolė entuziastingai gėrėjosi žmonėmis, mokėjo vertinti ir žavėtis gerais žmonėmis. Ir ji niekam nebuvo priešiška. Ji galėjo giliai piktintis blogais veiksmais, bet ne žmogumi. Ji atjautė visus, net savo priešus. Net ją persekioję KGB pareigūnai buvo Nijolės „nelaimingi broliai“. Nes jie irgi yra žmonės, tik suklaidinti žmonės, todėl nelaimingi. Galbūt šis priešiškumo jausmo nebuvimas ir gebėjimas džiaugtis bet kokiomis aplinkybėmis, net labai sunkiomis, labiausiai piktino sovietų valdžią.“
Nijolės Sadūnaitės nuopelnai laisvės ir žmogaus teisių labui įvertinti daugybe apdovanojimų. 1992 m. jai įteiktas Sausio 13-osios atminimo medalis. 1998 m. apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 2018 m. jai buvo įteiktas prestižinis Laisvės apdovanojimas – derama padėka už jos viso gyvenimo pasišventimą teisingumui ir žmogaus teisėms.
Visi norintys daugiau sužinoti apie disidentus – žmones, kurie priešinosi sovietų valdžiai įvairiais būdais, kviečiami pasinaudoti nauju, nemokamu audioturu, kurį pristato VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras. „Dissident tour“ yra prieinamas internetu lietuvių bei anglų kalbomis: https://dissident-tour.com/start-the-tour, tereikia turėti savo ausinukus ir telefoną ir klausant gido nurodymų keliauti po įvairias Vilniaus vietas bei sužinoti, kas jose nutiko.
Turo partneriai: „Neringos“ restoranas, Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, Venclovų namai-muziejus, Lukiškių kalėjimas 2.0. Rėmėjai: Organizacija Žmogaus teisės psichiatrijoje – FGIP.