Kaune ir kituose miestuose dar vykstant festivaliui „Kino pavasaris“, žiūrovai vis dažniau renkasi filmus, kurie ne tik įtraukia siužetu, bet ir palieka erdvės apmąstymams. Tarp labiausiai publikos ir kritikų aptariamų darbų – „Tiesiog atsitikimas“ (It Was Just an Accident) ir „Žudanti virtuvė“ (Morte Cucina). Abu jie kalba apie kerštą, tačiau daro tai visiškai skirtingais būdais.
Irano režisieriaus Jafar Panahi juosta prasideda paprastu, beveik atsitiktiniu įvykiu. Vidurnaktį prie mechaniko Vahido garažo sustoja apgadintas automobilis. Išgirdęs vairuotojo kojos protezo girgždėjimą, Vahidas staiga grįžta į praeitį – jis įsitikinęs, kad atvykęs vyras yra režimo pareigūnas, kadaise jį tardęs ir kankinęs. Taip gimsta keršto planas. Tačiau pagrindinė filmo intriga slypi ne pačiame keršte, o abejonėje: ar galima būti visiškai tikram, jei kankintojo veido jis niekada nematė?
Filmas primena moralinę kelionę, kurioje kerštas tampa ne tik asmenine emocija, bet ir politine bei egzistencine dilema. Neatsitiktinai ši juosta triumfavo Cannes Film Festival, kur 2025 metais pelnė „Auksinę palmės šakelę“, o vėliau buvo nominuota Academy Awards už geriausią tarptautinį filmą ir scenarijų. Net ir kalbėdamas apie režimo smurtą, Panahi išlaiko jam būdingą santūrią ironiją ir humanistinį žvilgsnį.
Visai kitokį keršto kelią pasirenka filmas „Ždanti virtuvė“, kurį režisavo tailandiečių kino kūrėjas Pen‑ek Ratanaruang. Tai kulinarinis trileris, kuriame kerštas įgauna netikėtą formą – jis gimsta virtuvėje.
Pagrindinė herojė Sao, ištremta iš konservatyvios musulmonų bendruomenės, Bankoke pradeda naują gyvenimą. Dirbdama prabangaus restorano aplinkoje ji netikėtai pamato vyrą, kadaise palikusį gilią fizinę ir emocinę žaizdą. Tuomet kerštas tampa jos tikslu, o ginklu – virtuvės meistriškumas.
Filmo atmosferą kuria legendinio operatoriaus Christopher Doyle kamera, kuri maistą paverčia ne tik estetine detale, bet ir psichologiniu įtampos įrankiu. Kiekvienas patiekalas čia tampa tarsi nauju žingsniu keršto link, o žiūrovas įtraukiamas į sensorinę patirtį, kurioje skonis, vaizdas ir emocija susilieja į vieną.
Šie du „Kino pavasario“ programos filmai parodo, kaip skirtingai kine gali būti pasakojama apie kerštą. Panahi filme jis virsta moraliniu klausimu – ar žmogus turi teisę bausti, jei nėra tikras dėl kaltės. Tuo tarpu „Žudančioje virtuvėje“ kerštas įgauna beveik ritualinę formą, kurioje emocijos, skonis ir kūnas tampa vienu pasakojimo audiniu.
Abu filmai įtraukia netikėtais siužeto posūkiais ir herojų sprendimais, tačiau svarbiausia – jie palieka žiūrovą su klausimais. Ar kerštas iš tiesų gali suteikti išsilaisvinimą? O gal jis tik dar kartą primena, kokia trapi yra riba tarp teisingumo ir asmeninės vendetos.