„Pastaruosius metus pradėjau aktyviau lankytis sporto renginiuose. Jei pati nedalyvauju, bent jau ateinu pažiūrėti ir palaikyti kitų, nes bendrystė labai įkvepia“, – sako nuomonės formuotoja Inga Žuolytė.
Jokių traumų
Apie tai ji prakalbo dalyvaudama pramogų centre „O’Learys“ surengtame protmūšyje, kurį organizavo ledo ritulio komanda „Hockey Punks – Mototoja“. Į renginį ji atvyko kartu su sūnumi, jau antrus metus lankančiu šios sporto šakos treniruotes ir dalyvaujančiu varžybose.
Pasak I. Žuolytės, ledo rituliu daug metų užsiėmė jos vyro tėtis ir kiti artimi šeimos nariai, todėl ši tema jų namuose buvo nuolat aptariama.
„Kai mano sūnus pradėjo lankyti „Hockey Punks“ akademiją, tik po kurio laiko suvokiau, kiek daug simbolikos slypi šiame pasirinkime. 2018-aisiais, besilaukdama Gabrieliaus, gyvai stebėjau šviesaus atminimo Mindaugo Kiero 100-ąsias rungtynes Lietuvos vyrų ledo ritulio rinktinėje. Tais pačiais metais gimė mano sūnus ir buvo įkurta „Hockey Punks“ akademija. O sulaukęs penkerių Gabrielius pradėjo ją lankyti, ir būtent M. Kieras tapo pirmuoju jo treneriu – žmogumi, pastačiusiu jį ant pačiūžų“, – sako I. Žuolytė.
Ji pati ledo ritulio nėra žaidusi, bet džiaugiasi galinti būti aktyvia sirgale.
Sportas I. Žuolytei yra disciplina, charakteris, valios bei įpročių ugdymas. Jos įsitikinimu, tai yra laikas, kai stiprėja ne tik kūnas, bet ir galva.
„Kalbant apie vaikus, mano supratimu, yra būtina juos leisti bent į vieną sporto būrelį, tam, kad nuo mažens būtų ugdoma disciplina ir charakteris, – neabejoja pašnekovė, – Mano vyresnis vaikas jau daugiau nei pusantrų metų lanko ledo ritulį. Aš per jį atradau šio sporto įdomumą“.
Anot jos, ledo ritulys žavi greičiu, emocijomis ir nuolatine įtampa. Dvikovos ant ledo, netikėti momentai ir intensyvi rungtynių eiga sukuria įtraukiantį reginį, kuris adrenalinu pakrauna ne tik sportininkus, bet ir žiūrovus.
Sirgalių namai
„Hockey Punks – Mototoja“ komandos kapitonas Rokas Bacevičius sako, kad pramogų centras „O’Learys“, vadinamas sirgalių namais, yra ne tik rungtynių stebėjimo vieta, o ir galimybė sportininkams su gerbėjais pabendrauti už arenos ribų.
„Sporte sirgaliai yra labai reikšmingi – jie padeda kovoti ir džiaugtis svarbiausiomis akimirkomis. Ant ledo visada jaučiame jų palaikymą, vertiname galimybę po rungtynių susitikti, pabendrauti ir kurti artimesnį ryšį“, – teigia jis.
Anot kapitono, pramogų centras atveria galimybes reguliariems komandos ir sirgalių susitikimams, teminiams protmūšiams bei bendriems renginiams.
„Idėjų turime daug. Norisi, kad tai taptų vieta, kur susirenka visa ledo ritulio bendruomenė – ne tik po rungtynių, bet ir kasdien“, – sako R. Bacevičius.
Naujoje erdvėje ypatingas dėmesys skiriamas ir jauniesiems sirgaliams, veikloms su šeima. Pasak jo, mažieji „pankiukai“ jau dabar aktyviai palaiko komandą tribūnose, o dalis žaidėjų juos treniruoja, todėl ryšys formuojasi natūraliai.
„O’Learys“ marketingo projektų vadovė Eglė Akranevičė pabrėžia, kad partnerystė su sporto komandomis yra nuosekli strategijos dalis.
„Siekiame tapti vieta, kur renkasi sporto bendruomenės – čia yra visa infrastruktūra rungtynėms stebėti, laikui kartu ir pramogoms. Tikime, kad tokios partnerystės augina ne tik klubus, bet ir visą sporto kultūrą Lietuvoje“, – sako ji.
Atsižvelgdamas į svečio poreikius, pramogų centras siūlo specialius rinkinius – iš anksto rezervuojamus staliukus su užkandžiais konkrečioms varžyboms, kad sirgaliai galėtų susitelkti į emocijas ir bendrystę.
Svarbiau nei medaliai
Komandos erdvėje vis dažniau galima sutikti ir pačius žaidėjus – jie ne tik rungtyniauja, bet ir aktyviai dalyvauja bendruomenės gyvenime. Puolėjas Nojus Kudzevičius ledo ritulį vadina ne darbu, o gyvenimo būdu.
„Sportuoju nuo dešimties metų, teko rungtyniauti Kanadoje, Suomijoje, Jungtinėse Valstijose. Kai nežaidžiu ledo ritulio, studijuoju Lietuvos sporto universitete treniravimo sistemas ir dirbu su vaikais mūsų akademijoje. Darbas su jais visada sugrąžina geras emocijas ir primena, dėl ko pradėjau žaisti“, – sako sportininkas.
Jaunimo rinktinėje rungtyniavęs Benas Beličenka prisimena, kad į ledo ritulį jį atvedė tėvas, nors pradžioje ši sporto šaka neatrodė patraukli.
„Vėliau pradėjo sektis, atsirado azartas, o dabar tai tapo svarbia mano gyvenimo dalimi“, – pasakoja jis.
Paklaustas apie įsimintiniausią momentą, žaidėjas prisimena paskutinį U20 čempionatą.
„Norėjau laimėti ir komandai, ir asmeniškai, todėl daug ruošiausi. Galiausiai iki pirmos vietos pritrūko kelių žingsnių, bet supratau, kad pats žaidimas, buvimas su komanda ir atstovavimas Lietuvai yra ne mažiau svarbūs nei medaliai. Tai buvo mano paskutinis jaunimo čempionatas, todėl tas jausmas liko labai stiprus“, – sako B. Beličenka.