Festivalyje „Nepatogus kinas“ pristatytas dokumentinis filmas „Meilužių medžiotoja“ (angl. The Love Hunter) – vienas iš tų kūrinių, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg intriguojantis siužetas iš televizijos serialo, tačiau netrukus žiūrovą įtraukia į daug gilesnę – moralinę, emocinę ir kultūrinę – analizę.
Kinijoje atsiradusi nauja profesija – „meilužių išskyrėja“ – yra ne tik keistas socialinis reiškinys, bet ir ženklas, kad meilė, šeima ir ištikimybė čia vis dar laikomi strateginiais gyvenimo projektais. Šios profesijos atstovė Vang Džensi – ne detektyvė ir ne psichologė. Ji – moteris, kurios darbas yra išskirti mylimuosius ir išgelbėti santuokas.
Meilės chirurgė be nejautros
„Pirmas žingsnis – turite mane įtraukti į savo šeimos gyvenimą,“ – sako Vang Džensi moteriai, sužinojusiai apie vyro neištikimybę. Ši frazė tampa simboline: kad išgydytum šeimą, pirmiausia turi į ją įžengti – tyliai, nepastebimai, bet iki pat šaknų.
Kamera seka kiekvieną jos gestą. Ji stebi vyrą, analizuoja meilužės įpročius, kartais net apsimeta drauge ar kolege. Viskas – dėl vieno tikslo: nutraukti ryšį, kuris, pasak užsakovės, ardo šeimą.
Bet ką turi padaryti „meilužių medžiotoja“, kad kita moteris – ta, kurią ji siekia „eliminuoti“, – ištartų tokias frazes:
„Atvykau per vėlai.“
„Jis atidavė man savo meilę, o aš ją grąžinau jo žmonai.“
Tokie žodžiai filme skamba be melodramos, be dirbtinio patoso. Jie išplėšti iš moters, kuri išgyveno meilę, bet sutiko savo jausmus paleisti – ne iš pareigos, o iš supratimo, kad meilė nėra vien savinimasis.
Santuoka kaip misija
Filmas pasakoja tikrą istoriją – mokytojos šeimą, į kurią įsiterpia trečiasis žmogus. Vang Džensi bando ne tik atkurti poros santykius, bet ir priversti abu pažvelgti vienas į kitą iš naujo.
„Meilė amžėjant keičiasi,“ – sako žmona, stebėtinai ramiai reaguodama į situaciją, kuri daug kam būtų griūtis.
Kinijoje neištikimybė – ne tik asmeninė drama, bet ir visuomeninis klausimas. Šeimos reputacija, garbė, vaikų ateitis – viskas susipina į vieną mazgą, kurį Vang Džensi bando atrišti su chirurgišku tikslumu.
„Galėjau įsivaizduoti romaną bet kurioje šeimoje, bet ne manojoje,“ – sako moteris, kreipusis į „meilužių medžiotoją“. Ši scena – tarsi veidrodis: kiek iš mūsų tyliai taip pat esame tai pagalvoję, manydami, kad išdavystė visada nutinka „kitur“.
Meilės anatomija
Režisierius žiūrovui suteikia beveik nemalonų artumą – leidžia būti šalia, kai meilė trupa, kai tylos pauzės skaudesnės už rėkimą, kai ašaros atrodo kaip prisipažinimo forma.
Filme nėra kaltinimų ar moralizavimo. Vietoje to – lyg chirurginė meilės anatomija: kas iš tiesų laiko du žmones kartu? Romantika? Įsipareigojimas? Baimė būti vienam? Ar tai – socialinė konstrukcija, kurią palaiko tokios kaip Vang Džensi?
Jos darbas – išgelbėti šeimą. Bet ar galima išgelbėti meilę, kai ji jau peržengė lojalumo ribas?
Filmas, rodoms „Nepatogaus kino“ festivalyje, iškelia būtent tokius klausimus – nepatogius, bet būtinuosius. Ir kai šviesos salėje įsijungia, lieka keistas jausmas: galbūt meilužių medžiotoja – ne tik profesija, bet ir metafora kiekvieno iš mūsų bandymui išlaikyti meilę, kuri visada balansuoja tarp širdies ir pareigos.