Jaunas partizanų vadas rašė: „Ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijome, jei mes nugalėjome mirtį…” Ši frazė iš Liongino Baliukevičiaus–Dzūko dienoraščio tapo dokumentinio filmo „Mes nugalėjome mirtį” pavadinimu ir jau seniai plačiai skamba pilietinės visuomenės tarpe. Naujas dokumentinis filmas – bandymas dar kartą atsakyti į klausimą, ar šiandien girdime, ką jis tada rašė, kiek dar yra neatsakytų klausimų Laisvės kovų istorijos labirinte, kokias paslaptis slepia giriose bunkeriai…
Dienoraštyje atvertos gilios egzistencinės mintys okupuotoje valstybėje
Partizano, Dainavos apygardos vado Liongino Baliukevičiaus–Dzūko dienoraštyje yra daug įrašų, kurie, pasak istorijos ir karo ekspertų, šiandienos karo kontekste turi dar gilesnę prasmę.„Kovoja visi idealistai, gražiausias tautos žiedas, nebijąs už savo tėviškę galvą paguldyti. Nėra kovos be aukų, lygiai kaip nėra laisvės be pasišventimo. Ar ateitis mokės įvertinti šių žmonių karžygiškumą? Dalis tautos supras, bet bus tokių, kurie visa tai su purvais maišys. Šliužams arų nesuprasti!”, – dar viena svarbi citata iš L. Baliukevičiaus–Dzūko dienoraščio.
Žinomas saugumo ir gynybos ekspertas Aurimas Navys konstatuoja, kad legendinis Lietuvos žaliukas yra vienas iš tų, kuris ne tik suprato lietuvių tautos kovos prieš okupantą iš Rytų tragizmą, bet ir nebijojo to įvardyti viešai. „Kovoja visi idealistai, gražiausias tautos žiedas <…>. Lieka bailiai, pataikūnai, girtuokliai, bevaliai bolševikinio aparato klapčiukai, kombinatoriai, veidmainiai…”, – Dzūką cituoja A. Navys. – „Būtent toks buvo Kremliaus tikslas – ištremti ir išžudyti visus, kuriems kraujyje, akių žvilgsnyje, rankos paspaudime įrašyta meilė Lietuvai ir laisvei. Palikti mankurtus, kniūžmogius, išdavikus.”
Anot jo, Dzūko ir tūkstančių kitų ryžtas bei pasiaukojimas mūsų senelių ir tėvų širdyse išsaugojo ugnį, kuri išdegino okupanto užmačias – mes vėl fiziškai esame laisvi.„Liongino Baliukevičiaus dienoraščio žodžiai saugo mus nuo bevalystės iki šios dienos. Moralinis kompasas gėrio ir blogio kovoje neklystamai rodo, kuria kryptimi eiti, kokius pasirinkimus ir sprendimus turime daryti”, – sako A. Navys.
Paslaptinga istorija ir net devyni dienoraščio leidimai
„Dienoraštį buvusiame KGB archyve aptikau 1993 m. pradžioje, po metų intensyvaus darbo, pervertęs šimtus įvairių sovietinio saugumo sudarytų bylų. Tais pačiais metais dienoraštis buvo išspausdintas pirmą kartą. Beje, pats originalas neužilgo keletui dešimtmečių „dingo”. Darant naują dokumentų aprašymą, dienoraštis dėl neapdairumo pateko į kitą bylą, todėl vėliau būta įvairių spekuliacijų…”, – pasakoja istorikas Algis Kašėta. Jo teigimu, dienoraščio populiarumas lėmė net devynis jo leidimus. Knyga taip pat buvo išversta į anglų, rusų, čekų, lenkų bei ukrainiečių kalbas.Šis dienoraštis, pasak A. Kašėtos, yra vienoje gretoje su kitų garsių partizanų vadų, kaip antai Adolfo Ramanausko–Vanago prisiminimais „Partizanų gretose” bei Juozo Lukšos–Daumanto liudijimais „Partizanai”.
Atsako į esminius klausimus
„Apdovanotas literatūriniu talentu išreikšti savo jausmus ir idealus, Lionginas Baliukevičius–Dzūkas labai įtaigiai perteikė savo ir bendražygių kasdienius išgyvenimus dramatiškos partizaninės kovos kontekste. Manau, kad dėl savo didelės emocinės įtaigos tai geriausiai laisvės kovas reprezentuojanti knyga ir Lietuvoje, ir užsienyje”, – neabejoja istorikas, pridurdamas, kad šiandienos grėsmių Lietuvai ir Europai kontekste jauno žmogaus, nebijančio mirti dėl savo idealų, išsakytos mintys neabejotinai skatina skaitančiųjų pilietinį nusiteikimą ir atsako į esminius egzistencinius klausimus – ar žmogus privalo turėti moralinius įsipareigojimus savo valstybei ir prisiimti dalį atsakomybės už tautos likimą.
Tam pritaria ir LGGRTC generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, pabrėždamas, kad partizanų kovų istorija šiandien aktuali ne vien dėl pagarbos jų atminimui. „Kad Lietuva išliktų laisva ir nepriklausoma, turime puoselėti tai, ką partizanai saugojo savo bunkeriuose: vidinę tiesą, atsakomybės jausmą ir atsparumą melui. Gyvendami laisvoje Lietuvoje turime ne tik prisiminti laisvės kovotojus, kurių dėka esame laisvi, bet ir perduoti atmintį apie juos ateities kartoms. Kol kas tik 3000 iš 20 000 žuvusių Lietuvos partizanų palaikų yra atrasti, identifikuoti ir deramai palaidoti. Lietuvos valstybės garbės reikalas yra padaryti viską, kad būtų deramai pagerbti ir palaidoti visi Lietuvos partizanų palaikai, kuriuos tik įmanoma surasti”, – sako A. Bubnys.
Laisvės idėjos dokumentinio filmo juostoje
„Prieš trejetą metų fiksuojant dabar jau į filmą patekusius epizodus, klausimas, kur bus naudojama filmuota medžiaga, buvo be aiškaus atsakymo. Galbūt televizijos siužete, galbūt papildant pokario partizanų tematikos edukacinę programą. 2025-ieji buvo jubiliejiniai Liongino Baliukevičiaus–Dzūko metai. Minėjome 100-ąsias jo gimimo metines. Tada ir kilo mintis pažymėti šią datą dokumentiniu filmu. Idėją palaikė ir parėmė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, ir darbai pajudėjo”, – pasakoja dokumentinio filmo režisierius Algis Kuzmickas.
Partizano literatūrinis talentas tapo ginklu
Lionginas Baliukevičius 1946 m. lapkričio 1 d., pasirinkęs Dzūko slapyvardį, įstojo į Dainavos partizanų gretas. Gana greitai buvo pastebėti Dzūko organizaciniai ir literatūriniai gabumai.1947 m. vasario 1 d. paskirtas Geležinio Vilko grupės štabo viršininku, atsakingu už spaudą bei informaciją. Tų pačių metų rugsėjo 15 d. tapo Dainavos apygardos vado Adolfo Ramanausko–Vanago adjutantu, būtent pačiam Vanagui prašant dėl raštingumo kompetencijų. Šalia šių pareigų nuo 1948 m. rugpjūčio 1 d. pradėjo eiti spaudos ir informacijos srities viršininko pareigas. Su kitais partizanais atgaivino partizaninio laikraščio „Laisvės varpas” leidybą.
„Todėl su „Vanago Lietuva” savanorių komanda pastatėme galingą Juodąjį Dvigubą kryžių – oficialų Lietuvos partizanų kariuomenės ženklą, kuris buvo patvirtintas tik po visų vadų suvažiavimo 1949 m. toje autentiškoje vietoje miške, tarp pelkynų, kur buvo rašomas dienoraštis. Liongino Baliukevičiaus–Dzūko gyvenimo istorija yra pavyzdys kiekvienam jaunuoliui. Jo dienoraštis tapo Lietuvos karo istorijos „aukso fondo” dalimi. Didvyrio intelektualiniai gabumai buvo ypač svarbūs informaciniame kare, kuris buvo reikalingas partizanų kovoje prieš žiaurius okupantus. Ir dabar tai mums yra aktualu kaip niekada”, – pasakoja pilietinių iniciatyvų „Vanago Lietuva” vadovas Alkas Paltarokas.
Nuotraukos organizatorių