Vilkiko vairuotojo darbas dažnai apipintas mitais, bet šios profesijos veteranas Arvydas, praleidęs kelyje daugiau nei dešimtmetį, tvirtina, kad šiuolaikinis vairuotojo gyvenimas yra visai kitoks nei dažnai įsivaizduojama. Tokia karjera kelyje – ne kiekvienam, bet tiems, kurie ją pasirenka, ji suteikia galimybių pamatyti pasaulį ir išsiugdyti naudingas asmenines savybes.
Paklaustas apie savo profesiją, Arvydas atsako tvirtai – jau 12 metų dirbantis tolimųjų reisų vairuotoju. Per šiuos metus jis aplankė beveik visas Europos šalis, o darbas kelyje jam tapo gyvenimo būdu.
Savo darbą reikia mėgti
Arvydo kelias į šią profesiją nebuvo atsitiktinis – jo pasirinkimas tapo šeimos tradicija, profesiją jis perėmė iš savo tėčio.
„Mano tėtis buvo vilkiko vairuotojas. Vasarą pasiimdavo mane kartu padirbėti. Man patiko sunkvežimio didybė, kai visus stebi iš aukštai“, – pasakoja jis. Vėliau Arvydo tėčiui išėjus dirbti tolimųjų reisų vairuotoju, sūnaus susižavėjimas didelių gabaritų vilkikais tik dar labiau sustiprėjo.
Tačiau Arvydas pabrėžia, kad vien pavyzdžio neužtenka: „Jeigu žmogui patinka vairuoti, jis gali dirbti. Jei nepatinka ir jam automobilis yra tik susisiekimo priemonė nuo taško A iki B, jis negalėtų dirbti tokio darbo. Žmogus turi norėti vairuoti.“
Arvydas sutinka, kad irzlių, pavargusių vairuotojų tikrai pasitaiko, tačiau pabrėžia, kad viskas priklauso nuo individualaus požiūrio.
„Aš esu optimistiškas, kad viskas bus gerai, viską suspėsiu, padarysiu. Per karjerą turėjau ne vieną atvejį kai laikas nebuvo mano pusėje, bet mano optimizmas vesdavo mane į priekį ir man pavykdavo krovinį pristatyti laiku“, – su šypsena pasakoja Arvydas.
Technologijos pakeitė vairuotojų kasdienybę
Tolimųjų reisų vairuotojo darbą šiandien ypač pakeitė technologijos – jos suteikė galimybę neatitrūkti nuo šeimos gyvenimo. Ankščiau tolimųjų reisų vairuotojams išvažiavus ilgesniam laikotarpiui, jie tarsi iškrisdavo iš šeimos gyvenimo. Šiandien vairuotojai su šeima bendrauja kasdien.
„Susiskambinam, pasikalbam vaizdo skambučiu. Atrodo, kad toliau gyvenu įprastą gyvenimą su šeima. Nuolat matau dukras, kartu sprendžiame namų darbus. Kai žmonai reikia pagalbos, susiskambinam, sprendžiam, diskutuojam. Mes tiesiog gyvenam šia diena – viską matom, žinom, nieko nereikia pasivyti grįžus iš reiso“, – sako Arvydas.
Kaip dar vieną darbo kasdienybę palengvinantį technologinį veiksnį Arvydas išskiria šiuolaikinio vilkiko modernumą. Tai, pasak jo, yra esminis veiksnys, lemiantis ramybę kelyje.
„Seniau išvažiavus į kelią ne kartą tekdavo nerimauti, ar kas nenutiks transporto priemonei, to užtikrintumo ir pasitikėjo sena technika buvo mažai. Su nauju transportu yra daug lengviau dirbti. Šansų, kad jis kelyje suges, yra tikrai mažai, todėl galiu geriau susikoncentruoti į savo darbą“, – sako „Girtekoje“ šiuo metu dirbantis Arvydas.
Palaiko stipri vairuotojų bendruomenė
Rutiną kelyje Arvydui padeda išsklaidyti bendravimas su draugiška vairuotojų bendruomene. Vyras sako esantis komunikabilus, todėl nepraleidžia progos pakalbinti ne tik bendradarbius, bet ir kitus sutiktus vairuotojus.
„Mėgstu pašnekėti. Jeigu pamatau aikštelėje mūsų bendradarbį ar vairuotoją iš kitos kompanijos su lietuviškais numeriais, prieinu, pasikalbu. Nesvarbu, kokios tautybės tai žmogus, bendrą kalbą visada randame. Būna, padarau šaltibarščių, pavaišinu. Kai sutinku saviškius, neretai kartu pasidarom vakarienę, pasibūnam“, – dalijasi jis.
Šiemet Arvydui teko patirti ir iššūkių: nuo nuslydimo nuo kalno Norvegijoje iki itin siaurų įvažiavimų, kuriuos tenka įveikti atbulomis. Tačiau labiausiai darbe įsimena ne pavojai ar iššūkiai, o kolegų pripažinimas.
„Būdavo, koks kolega išlipa ir sako: „Arvydai, tu įstumk, padaryk, tu gerai moki“. Man tai didelė garbė: kolegos pasitiki mano kompetencija ir patirtimi, o aš galiu pagelbėti kitiems“, – atvirauja jis.
Arvydas susimąsto, kad vis dėlto kada nors teks šio darbo atsisakyti ir imtis kažko kito – galbūt mokytojauti. Tačiau pravažiuojantys dideli vilkikai visada prikausto jo žvilgsnį: „Tiesiog į kraują įaugo“, – šypsosi jis.