Nuogumas, kuris daug kam vis dar kelia įtampą ar provokuoja diskusijas, tapytojui Jonui Kunickui yra kūrybos šaltinis ir galimybė kalbėti apie laisvę.
„Į studiją užsuka žmonės, kuriems nuogumas – ne nusikaltimas. Jie – nepriklausomi nuo kitų nuomonės, brandūs, žinantys, ko nori. Akto perteikimas drobėje jiems reiškia laisvę“, – sako vienas ryškiausių Kauno menininkų.
Nevertino rimtai
Ne vienerius metus J. Kunicko nagrinėjama tema šiemet įgavo dar platesnį rezonansą – „Art Kaunas“ festivalyje geriausiu meno kūriniu išrinktas jo darbas „Štai ir aš“. Su pergale tapytoją pasveikino ne tik meno gerbėjai bei festivalio organizatoriai, bet ir nišinių aromatų įkūrėjos Simona Geištoraitytė ir Gabrielė Vaičiulienė.
Šiandien, kai J. Kunicko darbai pelno tarptautinius apdovanojimus ir sulaukia žiūrovų pagyrų, sunku patikėti, kad jis kadaise buvo pasirinkęs visai kitą profesinį kelią nei tapyba.
Piešti J. Kunickas pradėjo dar vaikystėje, užpildydamas kiekvieną popieriaus kampą, o moters kūno linijas – nors jų tuo metu nežinojo – perteikdamas neįprastu tikslumu. Vis dėlto keturių dešimtmečių senumo požiūris, jog menas turėtų likti laisvalaikiu, nukreipė jį į architektūrą – sritį, kuri anuomet atrodė saugesnė ir patikimesnė.
Studijos išmokė talentingą jaunuolį matyti aplinką kitaip, suteikė vertingų žinių, tačiau kartu išryškino ir ribotas šios profesijos galimybes. Jis pripažįsta, kad visada buvo linkęs nesiblaškyti ir daryti tai, ką jaučia geriausiai – taip po truputį ėmė formuotis kūrėjo kelias, kuriame žmogaus kūno grožis tapo kertine tema.
Šiandien J. Kunicko darbai puošia privačias kolekcijas įvairiose pasaulio vietose. Modeliai, kuriuos jis įamžina drobėse, kartais užsuka į parodų atidarymus ar pasisveikina tiesiog sutikti gatvėje.
Nuogo kūno tikrumą tapytojas fiksuoja fotoaparatu, o vėliau iš daugybės akimirkų atrenka vieną – tą, kuri atskleidžia moters esybę. Pirmoji, kuri jam pozavo daugiau kaip prieš dvidešimt metų, buvo žmona Gintarė. Ji ir dabar liko artimiausia įkvėpėja, padrąsinusi kūrėją kviesti į studiją kitas pozuotojas ir pasirodyti parodose.
Išskirtinės temos
Trečią kartą surengtas tarptautinis „Art Kaunas“ festivalis, kuriame J. Kunickas ir sulaukė pripažinimo, subūrė daugiau kaip keturias dešimtis menininkų iš Lietuvos ir užsienio.
Renginys tapo vieta, kurioje kūrėjai, kolekcionieriai, kuratoriai ir meno mylėtojai galėjo bendrauti be formalumų ir tarpininkų. Kūrinius buvo galima įsigyti tiesiai iš autorių, o pokalbiai su menininkais tapo ne mažiau svarbia patirties dalimi nei jų darbai.
„Atvirumas naujoms idėjoms ir gyvas bendradarbiavimas su dalyviais suteikė impulsų naujoms kūrybinėms iniciatyvoms bei būsimų projektų pradžiai“, – neabejoja festivalio organizatorė Rasa Gulbė.
Per dvi festivalio dienas lankytojai susipažino su eksponuojamais kūriniais, išgirdo kūrėjų prisistatymus, dalyvavo paskaitose, spektakliuose ir meniniuose pasirodymuose. Šių metų programoje dominavo neuroestetikos, gydomojo meno, mados ir vizualinės kūrybos temos, taip pat vaikams skirta literatūra ir vakariniai teatriniai pasirodymai.
„Art Kaunas“ tapo vieta, kur menas buvo kuriamas, interpretuojamas ir gyveno žiūrovo akyse. Čia mezgėsi profesiniai ryšiai, gimė naujos idėjos, o kūriniai rado savo gerbėjus“, – patikino R. Gulbė.
Pavyzdžiu vadina Londoną
Aistė Ramūnaitė neabejoja, kad Lietuvoje vis dar trūksta erdvių, kuriose menininkai galėtų tiesiogiai susitikti su publika. Ilgą laiką Londone gyvenusi grafikė pastebi, kad britų sostinėje kultūriniai įvykiai vyksta kasdien ir natūraliai įtraukia visuomenę.
„Londone menininkams nuolat atsiveria įvairios erdvės eksponuoti savo kūrybą – ten vyksta nenutrūkstama meno apykaita, prie kurios žmonės yra įpratę“, – sako ji.
Būtent todėl į „Art Kaunas“ ji atvyko su lūkesčiais, nes tai – viena iš nedaugelio progų Lietuvoje, kai menininkai gali būti matomi ne pavieniui, o kaip bendruomenė. Pasak kūrėjos, mūsų šalyje viešo pasirodymo galimybės nėra tokios plačios, o festivaliai ir parodos dažnai kainuoja brangiai. Menininkams tenka rašyti projektus, ieškoti finansavimo, nuolat įrodinėti savo vertę – tai, jos žodžiais, išbalansuoja kūrybinį procesą ir atima laiką, kurį būtų galima skirti idėjų plėtojimui.
Grafikė įsitikinusi, kad situaciją pakeistų nuolatinė, gyva ir atvira erdvė su besikeičiančiomis ekspozicijomis. Tokia vieta meną padarytų prieinamą kasdien, o ne tik per retus renginius.
„Joje galėtume ne tik rodyti kūrinius, bet ir kurti čia pat. Ryšys su meno „vartotojais“ yra labai svarbus – tai būtų tarsi gyvos dirbtuvės“, – teigia A. Ramūnaitė.
Jos manymu, norint patekti į tokią erdvę turėtų pakakti baigtų studijų ir profesinių kompetencijų, o savamoksliams galėtų būti taikomas atskiras vertinimas, atveriantis kelią naujiems talentams.
Ieškos galimybių
Kad nauja vieta menui gali tapti M. K. Čiurlionio koncertų centras, neneigia Kauno miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Agnė Augonė. Anot jos, kalbant šį projektą, reikia pastebėti, kad jis dar nėra pradėjęs veikti, todėl konkrečių sprendimų dėl būsimų parodinių ar kūrybinių erdvių panaudojimo pateikti negalima.
„Vis dėlto tikėtina, kad vystant centro veiklos programą bus siekiama numatyti galimybes atverti erdves kūrėjams ir integruoti vizualiojo meno iniciatyvas“, – sako A. Augonė.
Ji pateikė nemažai informacijos apie tai, kad mieste itin daug dėmesio kol kas sulaukia ne profesionalai, o jauni autoriai.
„Suprantame menininkų lūkestį turėti daugiau nuolatinių, gyvų ir atvirų vietų, kuriose jie galėtų ne tik pristatyti savo kūrybą, bet ir bendrauti, dalintis procesu, stiprinti ryšį su bendruomene. Vis dėlto norime atkreipti dėmesį, kad Kauno kultūros įstaigos jau dabar aktyviai dirba su jaunaisiais kūrėjais ir suteikia jiems galimybes eksponuoti savo darbus“, – sako pašnekovė, pridurdama, kad daugelis įstaigų menininkams patalpas suteikia nemokamai, sudaro sąlygas rengti parodas, kūrybinius susitikimus, pristatymus. Pavyzdžiui, anot jos, Kauno paveikslų galerija, miesto muziejai, kultūros centrai ir kitos viešosios įstaigos nuolat bendradarbiauja su kūrėjais ir yra atviros naujoms iniciatyvoms.
„Kita vertus, mieste nuosekliai ieškoma ir kuriama vis daugiau formatų, skirtų jaunųjų kūrėjų matomumui ir įsitraukimui didinti. Viena iš organizacijų, sistemingai dirbančių šioje srityje, yra Kauno menininkų namai. Viena iš esminių jų strateginių krypčių – sudaryti sąlygas kylantiems ir jau įsitvirtinusiems šiuolaikinės kultūros kūrėjams pristatyti savo darbus, gauti profesionalų grįžtamąjį ryšį ir megzti ryšius kultūros lauke“, – kalba A. Augonė.
Kasmet, jos teigimu, reguliariai skelbiami atviri kvietimai dalyvauti rezidencijų programoje, menininkai kviečiami teikti pasiūlymus parodoms bei aktyviai įsitraukti į miesto renginių programas.
„Prieš kelias savaites surengtos portfolio peržiūros, kurių metu kūrėjai galėjo prisistatyti savo darbus įvairioms kultūros organizacijoms. Šį formatą planuojama plėtoti ir paversti nuolat veikiančia platforma“, – tikisi A. Augonė.
