Neseniai anapilin iškeliavusio Albino Kentros gyvenimo darbų ir kovos už laisvę istorija – tarsi gero filmo scenarijaus verta drama, kurią apjungė dviejų Lietuvos valstybingumų tarpsnių gija, o nepriklausomos Lietuvos sėkmės istoriją nutraukusi sovietinė okupacija paskatino veikti kultūrinės, neginkluotos rezistencijos būdais. Kaip matome iš Albino Kentros gyvenimo pasakojimo, net ir sunkiausiomis, kartais tragiškomis sąlygomis įmanoma ieškoti įsiprasminimo šviesai ir kovos už nevaržomą gyvenimą formų.
“Aš išaugau tokioje šeimoje, kurioje dar gyvi buvo 1918 metų Lietuvos nepriklausomybės kovų atsiminimai. Žmonės brangino laisvę. Jie norėjo, kad ir pavergtose Lietuvos žemėse lietuviai būtų išvaduoti. Mes, vaikai, užuot nusipirkę kokį nors saldainiuką, dažnai pirkdavome ženklus, panašius į pašto ženklus, ir klijuodavome juos į Vilniaus Pasą, kad už mūsų pinigus būtų perkami ginklai Vilniui išvaduoti.”
Politinis kalinys, partizanų ryšininkas, visuomeninkas Albinas Kentra – Aušra (1929 – 2023)
Albinas Kentra gimė 1929 m. kovo 29 d. Gūbrių kaime (Šilalės vls.), gausioje Žemaitijos ūkininkų Juozapo ir Onos Kentrų šeimoje. Ona ir Juozapas pavyzdingai tvarkė ūkį, puoselėjo sodybą, buvo aktyvūs visuomenininkai ir Lietuvos patriotai. Albino tėvai buvo apylinkės šviesuoliai – prenumeravo daugelį laikraščių, klausėsi radijo, sekė politines naujienas ir savo pavyzdžiu ugdė tvirtą vertybinį stuburą gausiai šeimai – šešiems vaikams. Kentros užaugino keturis sūnus ir dvi dukras, leido juos į mokslus Nevočių pradinėje mokykloje, o vėliau Šilalės gimnazijoje.
11-os metų sulaukęs Albinukas okupantų buvo priverstas išmokti skaudžią laisvės netekties pamoką. Vyriausiasis brolis Jonas, per savo sukonstruotą radijo imtuvą pirmasis šeimoje išgirdo skaudžią žinią, kad sovietai okupuoja Lietuvą. Ją perdavė ir jaunėliui: „Albinuk, nebėra Lietuvos...“. Tais Lietuvai tragiškais metais Kentrų šeima susivienijo kovai už savo gimtuosius namus, už aplinką, kuri juos supo ir formavo – savo sodyboje, po gyvenamuoju namu, broliai išsikasė gynybinį bunkerį, kurio dėl išmanios konstrukcijos sovietų saugumiečiams nepavyko surasti. Prasidėjus antrajai Sovietų okupacijai, 1945 m., visi šeimos nariai davė Lietuvos partizanų priesaiką, tapdami Vakarų Lietuvos partizanų srities Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės partizanais: Jonas Kentra- Rūtenis, Juozas Kentra–Tauras, Leonas Kentra–Sakalas, Albinas Kentra–Aušra, Ona Kentraitė–Rasa, Elena Kentraitė–Snaigė, Ona Kentrienė – Motinėlė.
Tai vienas iš nedaugelio atvejų Lietuvos ginkluoto partizaninio pasipriešinimo istorijoje, kuomet partizano priesaiką davė ir į kovą už laisvę įsitraukė visi šeimos nariai. Kai Albinas Kentra – Aušra tapo partizanu, jam buvo tik 16 metų. Partizanų būryje ryšininko pareigas gavęs Albinas gaudavo užduotis palaikyti kontaktą su vietos gyventojais, iš aplinkinių apylinkių rinkti šaudmenis ir ginklus, juos tiekti partizanams.
Ant Lietuvos laisvės aukuro Kentrų šeimos nariai sudėjo ką turėjo brangiausia: sesuo Ona Kentraitė- Rasa sovietų suimta 1947 m. gruodžio 27 d., jai buvo skirta penkerių metų bausmė Tiumenės srities lageriuose, broliai Juozas Kentra-Tauras ir Leonas Kentra-Sakalas žuvo 1949 m. spalio 21 d. Lentinės kaime (dab. Šilalės r.), Butigeidžio rinktinės Šalnos tėvūnijos Aušrelės ir Lukšto būrių vadas Jonas Kentra- Rūtenis žuvo 1951 m. spalio 18 d. Dvarviečių kaime ( dab. Šilalės r.), sesuo Elena Kentraitė-Snaigė 1950 m. liepos 28 d. suimta partizanų bunkeryje Geniotų kaime (Šilalės r.) ir buvo nubausta dešimties metų įkalinimu Irkutsko srities lageryje. Ilgus rezistencinės kovos metus motina Ona Kentrienė-Motinėlė vietos gyventojų buvo slepiama Kadžygos, Padvarninkų, Alkupio, Prapymo, Palokysčio kaimuose ir Kaune.
Albino Kentros-Aušros veikla partizanų gretose buvo trumpiausia iš jo šeimos narių. Bendramokslio išduotas, 1946 m. liepos 16 d. Albinas buvo suimtas Šilalės mieste. Penkerius mėnesius truko tardymai Šilalėje ir Tauragėje. 1946 m. gruodžio 28 d. Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) karinio tribunolo sprendimu jis buvo nuteistas dešimčiai metų lagerio, kurį laiką kalintas Vilniaus Lukiškių kalėjime, vėliau išvežtas į Kazachstano Spasko lagerį. Lageryje Albinas Kentra laiko veltui nešvaistė – išmoko vokiečių kalbą. Kaip pasakojo prisiminimuose:
„Būsimą vokiečių kalbos ir literatūros mokytoją sutikau vagone, kai mūsų traukinys riedėjo link Uralo. Prieš suguldami miego, vyrai, palenkę galvas žemame vagone, giedojo „Lietuva, Tėvyne mūsų…“ Tarp jų tik vienas negiedojo, tačiau ir jis buvo apimtas jaudulio. Tai buvo apie 50-ies metų vokietis iš Bavarijos Jozefas Drekselis. Karo metu jis buvo pulkininkas, taikos metu pedagogas. Spasko lageryje kiekvienai dienai jis parašydavo iš atminties ištrauką iš „Fausto”, „Viliaus Telio” arba kito kūrinio ir šimtą dvikalbio žodyno žodžių, kuriuos, slėpdamasis nuo prižiūrėtojų, išmokdavau, kol jie ryte, išvarę iš užrakintų barakų, mus suskaičiuodavo.“
Iš lagerio Albinas Kentra išleistas jau šiek tiek atlaisvėjus blogio imperijos gniaužtams, po Stalino mirties, 1954 m. birželio 19 d. Dėl laimingo atsitiktinumo Albinui Kentrai išduodant sovietinį pasą buvo padaryta klaida – išduotas dokumentas klaidinga, Klentvos (dokumente rusų k. – Клянтва) pavarde. Dėl šio saugumiečių neapdairumo į Lietuvą grįžusiam Albinui pavyko gauti brandos atestatą, prieš tai per vienerius metus išlaikius ketverių metų vidurinės mokyklos kursą.
Laisvės kovų dalyviams, tremtiniams, politiniams kaliniams ir kitiems režimui neparankiems asmenims aukštųjų mokyklų durys buvo užrakintos devyniais užraktais. Tačiau pasitaikydavo ir išimčių. Bičiulio Balio Stulpino aragintas, Albinas Kentra pateikė dokumentus stoti į Vilniaus universiteto neakivaizdinį skyrių ir 1955–1960 m. Vilniaus universitete studijavo anglų kalbą ir literatūrą. Baigęs studijas, dirbo pedagoginį darbą. 1962 m. Albinas Kentra įstojo į Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) universiteto aukštuosius dvimečius svetimų kalbų pedagoginius kursus, įsteigtus aukštųjų mokyklų dėstytojų kvalifikacijai kelti.
Baigęs dvejų metų studijas galėjo rinktis bet kurią Sovietų Sąjungos aukštąją mokyklą, kurioje norėtų dirbti, ir pasirinko Vilniaus universitetą. Nuo 1965 m. beveik tris dešimtmečius Albinas dirbo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto anglų kalbos vyresniuoju dėstytoju. Universitete Albinas sukūrė naujas kovos už lietuvišką kultūrą ir tautinį identitetą būdus. Kasdienis pedagogo darbas jam suteikė gyvenimo prasmę ir norą stengtis, kad kuo daugiau žmonių išmoktų svetimų kalbų, kad klausantis ir suprantant transliuojamas užsienio radijo stotis būtų galima griauti geležinę uždangą.
„Studijuodamas universitete, supratau, kad tūkstančių partizanų pralietas kraujas, kalinių ir tremtinių kančios nebuvo beprasmiška auka Tėvynei. Kai kartą studento ruso paklausiau, kodėl jie po Antrojo pasaulinio karo atsidūrė prūsų žemėje, jis iškart atsakė, kad jie važiavę į Lietuvą, bet ten buvę banditai (taip jie vadindavo laisvės kovotojus), ir todėl jie buvę priversti apsigyventi Kaliningrade (Prūsijoje). Taigi, nelygioje kovoje žuvusių partizanų dėka Lietuvos kaime išliko lietuviškos salelės“
Albinui Kentrai pavyko Vilniaus universitete įkurti užsienio kalbų audiovizualinį centrą, kuriame filologijos studentai galėjo lavinti šnekamosios anglų, vokiečių, prancūzų ir kitų kalbų įgūdžius, klausytis laisvojo pasaulio radijo laidų. Taip partizaninį Lietuvos pasipriešinimą Albinas Kentra pakeitė neginkluota, kultūrine rezistencija:
„Labiau už viską rūpėjo sukurti užsienio kalbų audiovizualinį centrą ir papuošti Universiteto rūmus tautine tematika. Kadangi ginkluotos kovos etapas jau buvo praėjęs, tapęs istorija, ir likimas man buvo lėmęs išlikti gyvam ir ateiti į apgadintą Lietuvos mokslo ir kultūros šventovę, jaučiau pareigą čia tęsti Miško Brolių ir Sesių kovą kitaip ir kitokioje aplinkoje“
Albino Kentros veikla sovietinės stagnacijos metais buvo susijusi su dar dviem Lietuvos kultūros įtvirtinimo būdais Vilniaus universitete. Nuo 1965 m. jis ėmė filmuoti svarbiausius Vilniaus universiteto įvykius, tapdamas universiteto istorijos vaizdo metraštininku. Inicijavo Vilniaus universiteto pastatų ansamblio išsaugojimą senamiestyje bei juo puošyba patriotiniai lietuviškais motyvais: freskomis, gobelenais ir paveikslais.
Atgimimo metais Albinas Kentra į vaizdo kameros juostas nugulė svarbiausi 1988–1993 m. Lietuvos kovos už laisvę įvykiai.
„Norėjau kai kurias akimirkas sustabdyti, o vėliau ja (filmavimo kamera – aut. past.) Lietuvą ginti.<..> Netrukus sueis dveji metai, kai vėl paėmiau į rankas videoginklą. Šį kartą narsiems čečėnams nuo Rusijos agresijos ginti. Žinau, kaip svarbu žūstančiam kariui žinoti, kad jo didvyriška auka nėra beprasmė. Sąjūdžio metais kiekvienas savaip gynėme Laisvę. Pastebėjau, kad trūksta informacijos apie įvykius Lietuvoje Vakarų spaudoje. Pasinaudodamas išmoktomis kalbomis, pabandžiau prasiskverbti į JAV ir kitų šalių spaudą bei radiją iš ten į Lietuvą atvykstančių korespondentų lūpomis. Šitaip darydamas netampi išspausdinto straipsnio arba radijo laidos autoriumi, tačiau atlieki pareigą ir pasieki tikslą.“ – 1996 metais pokalbio metu su Juozu Girdzijausku pasakojo Albinas Kentra.
1989 m. Albinas Kentra kartu su Vytautu Milvydu įsteigė Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių – draugiją. Draugijos veikla leido pradėti jo sukauptos archyvinės medžiagos skaitmeninimo darbus. Aleksandros ir Juozo Kazickų fondo remiami šie darbai tęsiami iki šių dienų, naujai kuriamame Vytauto Didžiojo karo muziejaus padalinyje Vilniuje, Laisvės kovų pažinimo centre.
Albinas Kentra apdovanotas Sausio tryliktosios atminimo medaliu (1992), Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (1998), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2002), Kalbos premija (2008), jam suteiktas Šilalės garbės piliečio vardas (2013) ir įteikta Laisvės premija (2019).