„Kad giria žaliuotų…” praūžė jubiliejinė Dainų ir šokių šventė Lietuvoje. Čia nuskambėjo ir Laisves kovų, partizanų dainos. Būtent šios dainos dabar yra mūsų tautinio paveldo „karo dainų aukso fonde” ir išgyvena „renesanso” laikotarpį. Okupuotoje Lietuvoje jos buvo uždraustos ir sugrįžo Atgimimo laikais. Dabar jos ypač populiarios Lietuvos kariuomenėje, Lietuvos Šaulių Sąjungoje, daugelio jaunimo organizacijų ir patriotišku tautiečiu tarpe. Faktiniu Lietuvos vadovu pripažintas gen A. Ramanauskas – Vanagas su bendražygiais dažnai traukdavo kovinę dvasią pakelsiančias dainas. Kokia gi buvo mėgstamiausia vado daina?
„Tėtis labai mėgo dainuoti, turėjo gražų balsą, gerą klausą, buvo muzikalus. Grojo armonika, akordeonu, griežė smuiku. Labai daug liudijimų apie tai surinkau iš jo buvusių mokinių, amžininkų, kai 2007 metais rengiau knygą „Generolas Adolfas Ramanauskas Vanagas. Tautos ir Valstybės atmintyje”. Visa tai buvo civiliniame gyvenime. Bet štai daina išliko ir laisvės kovos sąlygomis, miškuose”, – pasakoja A. Ramanausko dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė.
Palaikydavo savo karių moralę sunkiausiu metu
„Iš atsiminimų žinome, jog A. Ramanauską-Vanagą bendražygiai gerbė ir mylėjo. Jis buvo labai geras vadas: griežtas ir sumanus. Žinoma, jog tam, kad pralinksmintų karius, kurie ypač sunkiomis sąlygomis partizanavo, jis organizuodavo „teatrą prie laužo”, kartu traukdavo kovos dainas ir daug dėmesio skyrė moralės palaikymui iš esmės. Tai ypač svarbu karyboje ir dabar: dainos, komandiniai įvairių formų užsiėmimai praktikuojami šiuolaikiniuose komandos formavimo renginiuose, organizaciniuose mokymuose”, – pasakoja „Vanago Lietuva” pilietinių iniciatyvų vadovas Alkas Paltarokas.
Partizaniškos dainos ugdė dvasinę ištvermę
„Laisvės kovų dainos gali būti atskiras tyrimo objektas: jose daug sociologinės informacijos apie ypatingą žmonių grupę – su okupacija kovojusių partizanus, jų kasdienybę”, – atkreipia dėmesį istorikas dr. Arūnas Bubnys. Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovo, partizanų dainuojamos dainos ne tik ugdė jų dvasinę ištvermę, stiprino vienybę, bet jų pačių sudėtuose posmuose įrašyta visa mažoji istorija – kovotojų jausmai, jų emocinis nusiteikimas ir jų, kaip tautinės socialinės grupės, priėmimas, palaikymas tarp to meto Lietuvos gyventojų. Partizanų dainose taip pat ryškus individualių asmenybių vertybinis nusiteikimas, kraštą ištikusios katastrofos refleksijos”.
Aktyvus sporte ir komandiniuose žaidimuose
„…Adolfas Ramanauskas-Vanagas Kauno karo mokykloje buvo sunkiųjų kulkosvaidžių būryje, kur lauko užsiėmimuose dažnai tekdavo iš vietos į vietą tempti sunkųjį kulkosvaidį, o kartais „slepiantis nuo priešų” šliaužte jį tempti paskui save. Daugumai tai buvo labai sunkus uždavinys, tačiau Adolfas lengvai tai įveikdavo, nes nuo jaunystės buvo aktyvus sportininkas”, –savo straipsniuose 1981 metų žurnale „Karys”, leistame JAV, rašo Pranas Pakalniškis, Kauno karo mokyklos XV aspirantų laidos absolventas. Laidos, kurioje buvo ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas, ugdytinis.
Vanagas turėjo gražų balsą, rimtas studentas, geras kariūnas
„Šiaip jau atsimenu Adolfą Ramanauską kaip ypatingai linksmą vyresnį draugą, labai mėgusį dainuoti ir turėjusį gražų balsą. Jo būdas tikrai labai malonus ir neatsimenu nė vieno karto, kad būčiau su juo susipykęs ar užpykęs, todėl žinia apie jo ankstyvą mirtį man buvo ypatingai skaudi. Tik iš „Lietuvių enciklopedijos” sužinojau, jog jisbuvo gimęs Jungtinėse Amerikos valstijose, nes apie tai niekas gimnazijoje nekalbėjo. Žinau tik, kad gimnazijoje jis buvo rūpestingas mokinys, o vėliau švietimo institute Klaipėdoje rimtas studentas, pagaliau geras kariūnas aspirantas. Po karo mokyklos baigimo, man Adolfo daugiau neteko sutikti, taigi jį pažinau maždaug per aštuonerius jo jaunystės metus. J. M.”, – rašoma Prano Pakalniškio straipsniuose.
Karo dainos lietuvių folklore nuo žilos senovės
„Dainoje, ritme slypi jėga. Tą gerai suprato karo vadai jau seniausiais laikais. Kariai dainuodavo žygyje, eidami į mūšį, po jo su bendražygiais prie laužo lauždami duoną, o kartais ir vieni, norėdami pailsinti pavargusią širdį. Daina buvo labai artima ir kiekvienam lietuviui: dirbant, švenčiant, liūdint, kovojant ana visada skambėjo. Ne išimtis ir Miško broliai, kurių gyvenimus daina nuolat lydėjo,” – pasakoja populiarios lietuvių karo dainų grupės „Ugniavijas” atstovas Kazimieras Sadauskas.
Neabejotinai galima teigti, jog mėgiamiausias partizano lyderio daina buvo, jo vadovaujamoje Dainavos apygardos, gimęs Dzūkijos partizanu himnas.
Nuotraukos iš asmeninių albumų