Žmonės

Žinomos šeimos mini gandrines – tėvai retam pasakojo, kad jį atnešė gandras

„Apie gandrus, kurie atneša vaikus ir palieka kopūstuose, su tėvais nesame kalbėję. O dukrelei tokie klausimai kol kas nekyla. Gandrų nebuvo, bet mūsų namuose gyveno kitas personažas – vilkas pilkas“, – su šypsena vaikystės legendas prisiminė žinoma šokėja Eglė Straleckaitė.

Jai apie išdykusį vilką pasakojo tėtis, dabar istorijas apie šį personažą porinantis anūkei Vakarei.

„Aš jo ilgai bijojau. Kai senelis man įrengtoje verandoje pakabino dekoraciją su Raudonkepuraite ir vilku, joje būti kategoriškai atsisakiau“, – su šypsena kažkada itin tikroviškai skambėjusius pasakojimus prisiminė E. Straleckaitė.

Gana atvirai apie vaikus bei jų atsiradimą tėvai kalbėjo su tapytoja Ginte Ramutyte ir televizijos gelbėtoja Gerda Žemaite.

„Pasakoti, iš kur atsiranda vaikai, sūnui Oskarui nebereikės. Jis, laukdamas po daugiau nei mėnesio gimstančio broliuko, apie leliukus viską perskaito enciklopedijoje. Oskaras labai domisi mažyliu ir jo kassavaitiniais pokyčiais. Su mumis pasidalina tuo, ką sužinojo ir nekantrauja išvysti būsimą grupės narį“, – sakė būsima mama, dainininkė Aušra Difartė.

Kai šokėjui Sauliui Skambinui buvo šešeri, jis tapo vyresniuoju šeimos vaiku.

„Man niekada nekilo klausimas, iš kur atsiranda vaikai. Tas paveikslas dėliojasi po truputį, kol, kažkuriuo gyvenimo momentu, imi viską ir supranti“, – sakė S. Skambinas.

Žinoma šokėja Sandra Kniazevičiūtė prisiminė vaikystėje girdėjusi istorijas apie gandrus ir vaikus. Tuo tarpu jos dukrelė Lukrecija vis užsimena žinanti, kad broliuką ar sesutę gali padovanoti Kalėdų senelis.

„Kol kas ji tvirtina besidžiaugianti, kad vaikučiai senelio dirbtuvėlėse „baigėsi“, nes jei jis sugalvotų per šventes įteikti broliuką, tai mažylis kambariuose padarytų netvarką, o to Lukrecija nenorėtų“, – juokdamasi pasakojo pašnekovė.

Ji, kaip ir kiti žinomi žmonės, dalyvavo gandrinių tema švenčių bei renginių studijoje „Kai važiuoja stogas”, įsikūrusioje Raudondvario dvare, surengtoje fotosesijoje. Studijos įkūrėja Eglė Merkytė pasakoja, kad jai visuomet buvo įdomios senosios lietuvių tradicijos ir šventės. Neseniai įkurtoje švenčių studijoje ji rengia ne tik krikštynas bei kitas asmenines šventes, bet  moksleiviams organizuoja edukacines programas senųjų lietuvių tradicijų tema.

Kadangi karantinas sutrukdė surengti tikrą Gandrinių šventę, teko apsieiti tik su saugia fotosesija.

„O pasiruošimas irgi nebuvo paprastas, – sako dekoratorė E.Merkytė, – Ankstesniais metais tokiu metu miške jau galėdavai rasti besprogstančių medžių pumpurų, o šiemet – nieko panašaus. Tad pavasarinius medelius, ant kurių galėtų įsitaisyti iš šiaudų surišti gandriukai, kartu su floriste Aurelija Buragiene teko gaminti pačioms. Kadangi, kaip ir daugeliui pastaruoju metu, mums labai svarbus tvarumas, viską stengėmės pasidaryti savo rankomis – ir medelius sprogdinom, ir lizdelius pynėm, ir pavasarines gėlytes bei žolytę sodinom.”

Kad Gandrinių fotosesija kuo labiau atspindėtų senąsias lietuviškas tradicijas, ant išsprogusių medžių nutūpė ir baltiškam paveldui priklausantys iš rugių šiaudų „Lietuviško šiaudo” nupinti paukštukai.

Nuo kovo 25- osios senovėje šeimininkės artojams jau duodavo ir pavakarius. Tradicinius Gandrinių kakorus – bandeles iš javų mišinio miltų šventinėje fotosesijoje pakeitė taip pat ir lietuvišką duoną kepančių „Kepinių namų” skanumynai.

Gandrą lietuviai laikė šventu, laimę nešančiu paukščiu. Buvo tikima, kad jis gali paimti žmonių ligas ir, nunešęs į klampias balas, gilius raistus, jas ten pražudyti. Manyta, kad sodyboje gandrui susisukus lizdą, namų šeimininkų laukia geras derlius. Mažojoje Lietuvoje, norėdami į naujai paruoštą lizdą prisišaukti gandrą, jį būtinai keldavo kovo 25 d. Kad gandrai lizde pasiliktų, į jį dar reikėjo įdėti sidabrinį pinigą.

Kažkada Gandrinės laikytos prosenoviškais Naujaisiais metais. Tad ne veltui šią dieną buvo svarbūs spėjimai ir manymas, kad kokios pirmos naujų metų dienos, tokie bus ir visas derliaus laikas.

Tikėta, kad pirmą kartą pavasarį pamatytas gandras gali nulemti visą sezoną. Jei jį išvysti skrendantį – tai gerai, nes tais metais darbus spėriai nudirbsi, tik šeimininkės daug puodų netyčia sudaužys. Jei tupintį – vangiai viskas seksis.

Netekėjusios merginoms pamatytas skrendantis gandras reiškė, kad jos šiemet ištekės, o tupintis – kad dar užsibus savo tėvų namuose.

„Iš visko sprendžiant, senovės lietuviams Gandrinės buvo su pavasario lygiadieniu susieta ūkinių, o gal net ir kalendorinių, metų pradžios šventė. Keičiantis kartoms ir žmonių gyvenimo būdui, pamažu nugrimzdo užmarštin šios šventės reikšmingumas, – pasakojo E. Merkytė, – Tačiau ir dabar apie šią dieną užklaustas senesnis žmogus, nors ir nežinodamas kodėl, atsakys, kad ši šventė tokia svarbi, kad tądien net paukštis lizdo nesuka“.

Kovo 25-ąją prasideda šiltasis metų pusmetis. Sugrįžęs gandras tarsi išvaiko paskutinius žiemos akcentus. Buvo tikima, kad sugrįžtantis gandras ant uodegos parnešąs „ledspirą”– baltąją kielę, kuri baigia išspardyti nuo balų paskutiniuosius ledokšnius.

Beje, gandrai vieninteliai iš visų paukščių turi dvi „savo“ šventes: Gandrines pavasarį ir išlydėtuves rugpjūčio 24-ją, per šventą Baltramiejų.

Fotosesija

Parašykite komentarą