Žmonės

Žaliojo kyšulio salose besiilsinti I. Budrienė: „Pinigų troškimas vietinius veda iš proto“

Švenčių planuotoja Inga Budrienė (46) su vyru Dariumi Budriu (52) jau antrą savaitę ilsisi Afrikoje, Žaliojo kyšulio salose. Apie savo atostogas verslininkė pasakoja portalui Žmonės.lt.

Pirmą kartą šį egzotišką kraštą lankanti verslininkė iškeisti niūrią lietuvišką žiemą į vandenyno žydrynę ir saulėtą paplūdimį nusprendė spontaniškai.

„Darbų dabar labai nedaug, o galimybė aplankyti nematytą kraštą už nedidelę sumą tikrai viliojo“, – sakė paskutinės minutės pasiūlymu susigundžiusi nuosavą restoraną turinti pašnekovė.

Prieš skrydį Budriai pasidarė mokamą koronaviruso testą privačioje klinikoje – keliauti leidžiama tik jei jis neigiamas.

Skrydis į Žaliojo kyšulio salas organizuojamas iš Varšuvos ir Lenkijos sostinę pora turėjo pasiekti savarankiškai.

Oro uoste Budriams, kaip ir visiems turistams, patikrinta temperatūra.

„Kartu su pasu pateikti ir koronaviruso rezultatą. Dokumentas turi būti surašytas anglų kalba“, – pasakojo I. Budrienė.

Dar kartą turistų temperatūra matuota ir tuo, kad jie neserga virusu, įsitikinta po devynių valandų jiems pasiekus tikslą.

„Atvykėliai išvežioti po tris viešbučius. Tiek jų dabar teaptarnauja poilsiautojus“, – pasakojo pašnekovė.

Lietuviai apsistojo „Oasis Salinas Sea“ viešbutyje.

„Apgyvendinta gal tik trečdalis kambarių. Žmonių mažai, bet mums tai tinka ir patinka“, – patikino I. Budrienė.

Jai priimtina ir karantininė maitinimo sistema, kai tai, ką parodai, padavėjai įdeda į lėkštę bei nieko neleidžia imti patiems – todėl, pasak Ingos, nepersivalgai.

„Ragavome ir jūros gėrybių, kurių anksčiau nesame matę. Tai tokios kriauklės, pavadintos percebes ir craca“, – pasakojo pašnekovė.

Visose viešbučio teritorijose, išskyrus paplūdimį, privaloma nosį ir burną dengti kauke. Iš Lietuvos Budriai vežėsi karštam orui labiau tinkamų vienkartinių kaukių, bet, pabuvę afrikietiškoje aplinkoje, susigundė medžiaginiais, margaspalviais vietinių kūrėjų darbais.

„Moterys kaukes čia derina prie ryškios aprangos. Atrodo tikrai įspūdingai! Tad, afrikietiški drabužiai ir kaukės, kainavusios po pustrečio euro, taip pat atsidūrė mūsų lagaminuose!“, – sakė I. Budrienė.

Anot jos, viešbučio darbuotojai akylai stebi, kad turistai dezinfekuotų rankas ir nepamirštų kitų apsaugos priemonių. Telefonu vestibiulyje kalbėjusią Ingą, nusiėmusią kaukę, admiminstatorius piktokai išbarė – jei tai  būtų pastebėjusi salose aktyviai patruliuojanti policija, viešbučiui tai kainuotų 3000, o viešniai – 500 eurų.

Per pirmąją atostogų savaitę Budriai pakeliavo po salą, išsimaudė druskos ežere, pamatė „mėlynąją akį“ – 11 metrų gylio olą, kurioje tyvuliuoja smaragdo mėlynumo vanduo.

„Aš mėgstu pasyvesnį poilsį – su saule ir knyga. O Darių traukia nuotykiai, veiksmas“, – sakė I. Budrienė.

Viena iš atrakcijų Žaliojo kyšulio saloje verslininkui vos nesibaigė tragiškai. D. Budrys vieną rytą nusprendė su keliais vietiniais išplaukti pažvejoti. Vandenynui ėmus laivelį mėtyti po trijų metrų dydžio bangas, jis tiesiog ėmė ir užgeso. Kapitonui niekaip nepavyko atgaivinti variklio, o ryšio su krantu jis neturėjo. Persigandusius iškylautojus išgelbėjo dažnai keliaujančio Dariaus apdairumas – atvykęs į svečią kraštą jis dažniausiai įsigyja vietinio mobilaus ryšio operatoriaus kortelę. Prisiskambinę kapitono bičiuliui, vyriškiai kito laivelio buvo išgelbėti.

Kadangi Lietuvoje Darius dėl karantino niekur negalėjo apsikirpti, nusprendė pasinaudoti vietinių salos meistrų paslaugomis. Lietuviui teko būti kantriam – patrumpinti plaukus kirpėjai pavyko tik po valandos darbo.

Vakarais Budriai lanko mažus vietinius bariukus arba žaidžia nacionalinį stalo žaidimą, kurio kauliukai primena alyvuoges.

„Kelionėje įpratau anksti keltis, nes mūsų kaimynai nuo 6.30 val. padarydavo tokį triukšmą savo balkone, kad nebūdavo įmanoma ilsėtis. Pasirodo, gretimais įsikūrė lenkų šeima, kurios vaikams vykdavo nuotolinis mokymas. Ir dainelių, ir giesmių, ir literatūrinių kūrinių skaitymo prisiklausėme! Tiesa, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – kas rytą gėrėjausi saulėtekiu“, – sakė įprastai kelionėse pusryčius praleidžianti I. Budrienė.

Pabuvę kelias dienas egzotiškame krašte, Budriai poilsį nusprendė pratęsti dar savaitei. Suvilioti jų pasakojimų, į Žaliąjį kyšulį prieš dieną atvyko ir geriausi draugai iš Lietuvos.

„Pinigų troškimas vietinius veda iš proto. Jie devynis mėnesius nedirbo, buvo uždaryti, todėl dabar bando atsigriebti, nesidera. Na, bet jų įžūlumas mus netrukdo mėgautis saule“, – patikino pašnekovė.

Prieš metus, dar neprasidėjus karantinui, Budriai su restorano kolektyvu ilsėjosi Egipte, o rudenį – Graikijoje, Santorinio saloje.

„Dirbti pilnu pajėgumu negalime, o keliauti irgi sudėtinga. Bet džiaugiamės, kad ryžomės. Labai jau trūko naujų įspūdžių, nuotaikos ir vitamino D“, – sakė Budriai.

 

Parašykite komentarą