kaunoaleja.lt 071301
Karyba

Sustabdęs magistro studijas archeologas atlieka tarnybą Inžinerijos batalione

24 metų j. eil. Vytas Navickas, vaikystėje susižavėjęs filmais apie Indianą Džounsą, visada svajojo tapti archeologu. Ir nors brandos egzaminų rezultatai leido jam rinktis kur kas populiaresnę ar labiau prestižine laikomą specialybę (finansus ar teisę), tačiau liko ištikimas vaikystės svajonei ir stojo mokytis ten, kur, kaip pats sako, širdis liepė – į archeologiją. Šiuo metu Vytas yra sustabdęs magistro studijas ir atlieka nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą (NPPKT) Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Vitkaus inžinerijos batalione (Inžinerijos batalionas).

„Ir nors dabar jau žinau, kad Indiana Džounsas yra net ne archeologas, o realybė yra visiškai kitokia nei nuotykių filmuose. Archeologija aš tiesiog gyvenu,“ – juokiasi ne vienuose archeologiniuose kasinėjimuose dalyvavęs ir apdovanojimą už įdomiausią bakalauro studijų darbą iš Lietuvos archeologijos draugijos gavęs vaikinas.

Pagrindinius archeologo įrankius kastuvą ir šluotelę į automatinį šautuvą G-36 pakeitęs jaunuolis neslepia, kad prie tokio gyvenimo posūkio didele dalimi prisidėjo prieš metus įvesta naujovė į karo prievolininkų sąrašus įtraukti ir aukštųjų mokyklų studentus. Vytas sako, kad sprendimas stabdyti studijas ir pasirinkti 9 mėnesių tarnybą, o ne kitus alternatyvius būdus (jaunesniųjų karininkų vadų mokymus, tarnybą Krašto apsaugos savanorių pajėgose ar šaukimo pratęsimą iki studijų pabaigos) nebuvo lengvas. Ypač dėl visuomenėje sklandančių stereotipų apie bendravimo kariuomenėje ypatumus ir tarnybą besirenkančių jaunuolių kontingentą. Tačiau jis, kaip ir rinkdamasis archeologijos studijas, paklausė savo širdies.

kaunoaleja.lt 071302

„Dar būdamas moksleivis, ketinau eiti į Bazinius karinius mokymus, bet gavosi taip, kad juos panaikino, todėl nuėjau mokytis. Galvojau, pirma baigsiu mokslus, o tada jau eisiu tarnauti. Tačiau mane pašaukė ir supratau, kad tai – ženklas − tarnybą metas atlikti tiesiog dabar,“ – šypsosi jaunesnysis eilinis.

Ir iš karto priduria: „Bet tai, jog dabar esu kariuomenėje nereiškia, kad pamiršau archeologiją, kad apie ją negalvoju. Pasiilgau kasinėjimų ir apie grįžimą į studijas galvoju. Man malonu kitiems pasakoti apie archeologiją. Tarnybos kolegoms net vedžiau pilietinio ugdymo paskaitą apie įdomesnius kasinėjimus, įsimintinesnius, šiurpesnius radinius.“

Pasak j. eil. V. Navicko, reikia pripažinti ir tai, kad kariuomenė ir archeologija yra labai artimos: tiek vienur, tiek kitur svarbus organizuotumas, tvarka, tikslumas, taip pat abiem joms rūpi praeitis, istorija, tradicijų tęstinumas, meilė savo kraštui.

„Apskritai, seniau daug archeologų būdavo buvę karininkai, nes jie labai tvarkingai, preciziškai brėžinius darydavo. Taip pat Lietuvos kariuomenė, ypač tarpukariu, buvo gausiai įsijungusi į archeologinius tyrinėjimus. Ir dabar daug mano pažįstamų archeologų priklauso Krašto apsaugos savanorių pajėgoms, yra baigę jaunesniųjų karininkų vadų mokymus. Aš pats, baigęs tarnybą, žadu prisijungti prie KASP“, − atvirauja Vytas.

Vaikinas taip pat pastebi, kad iš visų karinių specialybių archeologo darbas labiausiai panašus į išminuotojo.

„Abi profesijos skamba romantiškai, o kasdienybėje tiesiog reikia labai daug kasti“, − juokiasi jis ir prisipažįsta, kad išminuotojai buvo viena iš priežasčių, paskatinusių rinktis tarnybą Inžinerijos batalione, kadangi bataliono specialistai ne kartą archeologams yra vedę paskaitas apie dažniausiai randamus sprogmenis, instruktavę apie saugų elgesį juos radus.

„Be to, kasinėjimuose, kuriuose man teko dalyvauti, net keletą kartų buvo įvestas planas „Skydas“ – Vilniuje ant Gedimino kalno, Aguonų gatvėje“, − prisimena vaikinas ir sako, eidamas į kariuomenę, turėjęs vilčių, kad šauktinio tarnybą galės atlikti Sprogmenų neutralizavimo kuopoje bei susipažinti su išminavimu nuo A iki Z.

Vis tik lemiamas tarnybos vietos pasirinkimui buvo Inžinerijos bataliono nešiojamas partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vardas, nes archeologai kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centru aktyviai užsiima partizanų palaikų paieškomis ir identifikavimu, o Kazimieraičio palaikai kol kas taip ir nerasti.

kaunoaleja.lt 071303

„Teko dalyvauti kasinėjimuose Našlaičių kapinėse atrandant birželio sukilimo dalyvio, partizano Juozo Streikaus-Stumbro, pasakiusio teisme garsiąją kalbą, palaikus. Taikant archeologinę metodiką mano dėstytojas doc. dr. Gintautas Vėlius kartu su ekspertais aptiko Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus. Esam kalbėję, kad gal kaip nors išeis surasti ir Kazimieraičio palaikus. Archeologinė dalis, kiek žinau, siekiant nustatyti jo palaidojimo vietą jau daroma, tad tikiu, kad anksčiau ar vėliau palaikus pavyks surasti ir identifikuoti,“ – mintimis dalijasi V. Navickas ir neabejoja, kad jei tik bus galimybė, pats aktyviai įsitrauks į paieškas.

Kalbai pakrypus apie palaikų paieškas, vaikinukas pabrėžia, kad tai ypatingo kruopštumo reikalaujantis darbas, kurį dirbti tenka su kaukėmis, apsauginiu kostiumu, pirštinėmis, nes svarbu neužteršti mėginių, iš kurių vėliau bus atliekamas DNR tyrimas. Taip pat jis patikina, kad ir archeologui, net ir kasinėjant maro aukas, užsikrėsti nuo palaikų kažkokiomis infekcinėmis ligomis rizikos nėra.

„Didžiausias pavojus archeologui – veterinarų užkastos juodlige užkrėstų gyvulių gaišenos. Jeigu kasinėdamas aptiks tokią vietą, tai gali būti nelabai gerai,“ – perspėja jis.

Apie archeologiją, kasinėjimus, kuriuose dalyvavo, apie rastus artefaktus, galimybę iš detalių, dažniausiai pamestų ar net specialiai išmestų, sudužusių daiktų ar jų liekanų interpretuoti ir suprasti, kaip praeities žmonės gyveno, ką jie darė, kuo vertėsi, kuo tikėjo j. eil. Vytas Navickas galėtų kalbėti be perstojo, nes, kaip pats prisipažįsta, tai jį iš tikro „veža“.

„Net artefaktų inventorizacija, duomenų suvedimas taisyklinga akademine kalba pagal nustatytus reikalavimus, nors ir yra nuobodžiausias dalykas, man įdomu,“ – teigia Inžinerijos bataliono karys j. eil. V. Navickas ir užtikrintai sako, kad stengsis, jog jo darbas būtų susijęs su įgyta profesija, nes jam svarbu populiarinti tokį įdomų, įtraukiantį, plataus masto ir daug įvairių sričių apimantį mokslą kaip archeologija. O devynių mėnesių karinė tarnyba Lietuvos kariuomenėje bus puiki organizuotumo, tvarkingumo, darbų susidėliojimo pagal dienotvarkę mokykla, padėsianti tęsiant studijas ir einant archeologijos mokslo keliu.

Šaltinis: Lietuvos kariuomenė

Parašykite komentarą