Pirmieji žingsniai kariuomenėje
Visa mano karinės tarnybos istorija prasidėjo 1992 m. lapkričio 9 d. Svarbių Lietuvos Respublikos objektų atskirajame apsaugos batalione, kuris buvo įsikūręs Kaune, kur dabar yra Karo prievolės tarnybos pastatas. Kartu su manimi pašaukti tarnauti jaunuoliai buvo iš Kauno ir Jonavos. Vadus turėjome tik du ‒ grandinį Bureiką (vardo, deja, nebeatsimenu) ir būrio vadą Ričardą Kešį. Būrio miegamosios patalpos buvo sporto salėje, joje gyveno apie 120 žmonių. Mums buvo skirtos dviejų aukštų kareiviškos lovos, viena ant kitos sustatytos spintelės. Erdvės ar laisvo ploto nebuvo, išskyrus ilgą koridorių.
1992 m. gruodžio 6 d. Kauno įgulos bažnyčioje iškilmingai prisiekėme Lietuvos Respublikai. Džiaugėmės galimybe dėvėti juodos spalvos beretę ir išvykomis į Kauno miesto viešąją pirtį, įsikūrusią kažkur Žaliakalnio rajone.
Instruktažas einant į sargybą būdavo labai paprastas: nešaudyti lietuvių, nekontaktuoti su rusų kareiviais, nesivelti su jais į konfliktus. Posto tabelį mokėjome atmintinai su visų štabo langų kiekiu ir spaudų numeriais. Ginkluoti paprastai būdavome automatiniais šautuvais AK-74, taip pat turėjome po durklą.
Atvykimas į būsimąjį Inžinerijos batalioną
Po Naujųjų metų gavome užduotį vykti į Civilinės saugos departamento Daugiaprofilę gelbėjimo rinktinę (toliau ‒ CSD DGR) saugoti teritorijos. Tai buvo karinė teritorija su technikos parko statiniais, ūkio dalyje įrengtu šiltnamiu, kiaulidėmis. Praleidžiamasis punktas tuo metu buvo arčiau Vaidoto gatvės, dabar šioje vietoje likę tik betoniniai, vartus imituojantys stulpai. Pro šį punktą vaikščiojo ne tik kariškiai, bet ir nuo sovietinės armijos užsilikę vietos gyventojai, daugiausia rusakalbiai.
Viskas šioje teritorijoje buvo sena, neprižiūrėta, sugadinta arba persmelkta įvairių kvapų. Ten, kur šiandien yra Inžinerijos bataliono sporto salė, tada buvo automobilių akumuliatorių krovimo punktas. Rūgštis tiesiog tvyrojo ore. Už dabartinės Bendrosios inžinerijos kuopos technikos saugyklos stovėjo sukrautas sovietinės armijos surinktas metalas ir šiaip visoks šlamštas, taip pat ‒ neaišku kam skirtos dichloretano statinės. Patvoriai apaugę krūmais ir medeliais. Sutvarkyti teritoriją reikėjo pagal komendanto j. ltn. Artūro Katiliaus, smarkaus arba, šiuolaikiškai sakant, „kovinio“, karininko nurodymus. Tad privalomoji karo tarnyba ėjo greitai: tvarkėme aplinką, griovėme senas technikos saugyklas, remontavome rinktinės areštinę, valgyklą ir pirties patalpas, beveik kas trečią dieną ėjome sargybą, saugodami sandėlius ir teritoriją.
Iš šauktinio į liktinius
Atlikęs 12 mėnesių būtinąją tarnybą buvau paskirtas Mokomosios kuopos būrininku, atsakingu už naujai pašauktų karių rengimą. Tai reiškė, kad mano būtinoji karo tarnyba truks ne 12, o jau 13 mėnesių. Iš pradžių nesuvokiau, kad karantinas bus taikomas ne tik naujokams, bet ir mums. Su kareiviais visur kartu privalėjome būti nuo rytinės mankštos iki komandos „Kuopa miegas!“.
1993 gruodžio 9 d. baigęs 13 mėnesių būtinąją karo tarnybą pasilikau CSD DGR Pontoninėje kuopoje tarnauti skyriaus vadu. Pagrindinė užduotis buvo parengti automobilius Kraz-255B ir Zil-131 techninei apžiūrai bei išlaikyti katerius BMK-130 kovinės parengties, kad gebėtų vandenyje stumti 60 t keliamosios galios keltą arba išlaikyti ant srovės 20 t keliamosios galios pontoninį tiltą. Statant pirmąjį tokios galios tiltą teko dalyvauti ir prisidėti – tai buvo svarbus įvykis Lietuvos karo inžinerijoje.
Kaip skyriaus vadas turėjau mokyti karius, tačiau ir pačiam dar reikėjo daug ko išmokti, pavyzdžiui, įrengti pontoninę perkėlą. Užduotis paprastai vykdydavome lauko pratybų metu, dažniausiai vandenyje. Plaukiojimas kateriu ar važiavimas negabaritiniais automobiliais daugeliui buvo tikras iššūkis. Pontoninėje kuopoje tarnauti galėjo ne visi, nes čia reikėjo meilės technikai, „gervėms“ ir lynams.
Ilgainiui tarsi savaime išėjo, kad Pontoninė kuopa tapo pavyzdine. Po lauko pratybų tiesiai vykdavome į Kauno miesto renginius, žygiuoti paraduose. Kitaip tariant, buvome savotiška CSD DGR vizitinė kortelė.
Įkuriamas Atskirasis inžinerijos batalionas
CSD DGR 1995 m. sėkmingai ir gražiai reformavo į Atskirąjį inžinerijos batalioną, senutėlius Zil-131 pakeitė iš Švedijos kariuomenės gauti Mersedes Deutz Jupiter Magirus (tai buvo kažkas neįtikėtina: aušinami oru, lengvai užsiveda žiemą esant žemai temperatūrai, aukštas pravažumo lygis!), Pontoninė kuopa pervadinta Perkėlų kuopa, lauko pratybos įgavo aukštesnį statusą, atsirado galimybė bendradarbiauti su Latvijos ir Estijos kariuomenės inžinieriais.
Tarptautinės pratybos
1997 m. pradėjome rengtis „Baltic Hope“ tarptautinėms lauko pratyboms Latvijoje. Pasirengimą daugiausiai organizavo Štabo viršininkas mjr. Gediminas Šneideris, vado pavaduotojas technikai ir ginkluotei kpt. Rimantas Česlovas Černiauskas, daug prisidėjo kovinio rengimo karininkai vyr. ltn. Vygantas Vilčiauskas ir vyr. ltn. Rimantas Žukas. Iš Kauno į pratybų vietą, Adaži mokymo centrą Latvijoje, nužygiavome su visa pontoninio technikos parko technika ir įranga. Žygio kolonoje buvo katerių, bendrosios inžinerijos ekskavatorių ir minų laukų klotuvų, logistinės pakraipos transporto priemonių (degalų cisternų, ryšių, remonto automobilių, vadavietės transporto).
Žygiuojant per Lietuvą, transportuojamuose kateriuose buvau iškėlęs trispalves, kurias tiesiog atsinešiau iš namų. Šias vėliavas, vos tik prasidėjus Sąjūdžiui, pasiuvo mano močiutė Petronėlė Višinskienė. Mums, pratybų dalyviams, tai buvo svarbus simbolis ir savęs išskyrimas Latvijos Respublikoje. Idėja iškelti vėliavas kilo spontaniškai. Tik kur kas vėliau, mokydamasis Laivavedžių kursuose sužinojau apie vėliavos kėlimo tvarką laivuose, vėliavos pakėlimo registravimo žurnalą.
Vyriausiasis puskarininkis – kas tai?
2001 metais balandžio 1 d. buvau paskirtas į Inžinerijos bataliono vyriausiojo puskarininkio pareigas. Dėl to „kaltas“ tuometinis bataliono vadas mjr. Raimondas Visockis. Jis visus realius mano karjeros konkurentus, turinčius puskarininkio ir vyr. puskarininkio karinius laipsnius perkėlė į kitus dalinius, o aš, būdamas jaunesnysis puskarininkis, buvau paaukštintas. Kodėl taip atsitiko, nežinau. Apie vyriausiojo puskarininkio pareigas net pasvajoti negalėjau, nes tuo metu seržantų majorų net iš JAV ir Didžiosios Britanijos kariuomenių mažai buvome matę. Beliko vykdyti pareigas ir formuoti Inžinerijos bataliono vyriausiojo puskarininkio instituciją.
Štabo darbo ir valdymo grupės tarnybos ypatumų mokiausi dirbdamas drauge su karininkais kpt. Laimonu Vaškiu, kpt. Aldona Ulbiene, kpt. Mantu Valatkevičiumi, kpt. Arūnu Mušinskiu, kpt. Donatu Mazurkevičiumi, kpt. Gediminu Sirvydžiu, vyr. ltn. Edvardu Vasiliausku. Šie karininkai tarnybos klausimais padėjo man, o aš, kiek galėjau ‒ jiems. Gal ir ne viskas ėjosi pagal sumanymus sklandžiai, bet iš esmės rezultatą pasiekėme ‒ Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas Lietuvos kariuomenėje tapo gerai vertinamu batalionu.
Seržantų ir puskarininkių klubas
2002 metais Inžinerijos batalione buvo susiformavęs neblogas panašaus amžiaus, pomėgių ir bendravimo poreikių puskarininkių ratelis. 2 inžinerijos kuopos metodinėje klasėje sukūrėme Seržantų ir puskarininkių klubą. Taip, būtent ‒ seržantų ir puskarininkių. Tuo metu kariniai laipsniai buvo kareivis, seržantas ir puskarininkis. Tarnybos draugai išrinko mane Seržantų ir puskarininkių klubo pirmininku. Beliko su plk. ltn. Raimondu Visockiu suderinti, kur galėtų būti klubo patalpos. Taip Seržantų ir puskarininkių klubas įsikūrė bataliono ramovėje.
Lietuvos inžinieriai tarptautiniame kontekste
Tarnaujant Inžinerijos batalione teko lankytis Latvijoje, Lenkijoje, Danijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, susitikti su įvairių šalių kariais. Turiu pastebėti, kad Lietuvos inžinieriai yra nė kiek ne prastesni. Per pastaruosius 10 metų padarytas didelis šuolis: štabų mokymai vyksta anglų kalba, puskarininkiai geba dalyvauti drauge su karininkais sprendimo priėmimo procese, patarti vadams, o jei reikia, vykdyti net karininkų pareigas.
Pabaigos žodis
Džiaugiuosi, kad tarnavau Juozo Vitkaus inžinerijos batalione ir buvau matomas, turėjau savo nuomonę. Visuomet galvojau apie kareivius ir puskarininkius, kaip apie savo šeimos narius. Jei kur „užkirtau“ kelią, tai tikrai norėdamas, kad tai būtų gyvenimiška pamoka. Asmeninis mano principas buvo ir visada išliks – pasiaukojimas bei tarnybos interesų tenkinimas, derinant juos su visavertišku gyvenimu su savo šeima ir jos nariais. Esu dėkingas savo tėvams, žmonai ir vaikams už palaikymą. Ačiū tarnybos draugams, kurie buvo, yra ir bus ne tik kolegos. Inžinerijos batalionas amžiams yra manyje, tarnyba jame – GARBĖ.
Šaltinis: Lietuvos kariuomenė
Autorius: srž. mjr. Eglandas Višinskas
