Danas Sodaitis asmeninio archyvo nuotr. 2
Žmonės Sportas

Sprinterio Dano Sodaičio tikslas – aplenkti save

Kad neišklystų iš kelio ir nepasiduotų pagundoms Danas Sodaitis net užsirašė: „Paris 2024”. Paryžiaus paralimpinės žaidynės – tas tikslas, kurio užsispyręs sprinteris siekia nesidairydamas į šalis. „Nors galimybės ten pakliūti ir atrodo nedidelės, tai – vis dėlto galimybės“, – įsitikinęs lengvaatletis. Dano gyvenimą ir tikslus akimirksniu pakeitė motociklo avarija, per kurią dužo ilgai puoselėta svajonė tarnauti Lietuvai kaip jos kariuomenės atstovui. Tačiau dabar tėvynės vėliavą D. Sodaitis nori kelti jau kaip sportininkas, savo pavyzdžiu skatinantis neįmanoma paversti įmanoma.

Birutė Pakėnaitė

Valstybės – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo ir Tautiškos giesmės – dieną liepos 6-ąją D. Sodaitis iš prezidento Gitano Nausėdos rankų atsiėmė ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“, o išvakarėse Vilniuje duris atvėrė lengvaatlečio sporto klubas „Paradoksas“. Į šį klubą Danas kviečia ne tik negalią turinčius žmones – ir visus kitus, norinčius susipažinti su paralimpiniu sportu.

Su maratonininke Aušra Garunkšnyte D. Sodaitis atstovauja „Toyota Baltic“ ir pasaulio komandoms – olimpinių bei paralimpinių žaidynių rėmėja „Toyota“ siekia parodyti ir įrodyti, kad laisvė judėti suteikia ir laisvę įgyvendinti savo svajones.

Tokių svajonių vis dar turi bei jų siekia ir pats Danas. Tik svajones jis stengiasi paversti tikslais, ant balto popieriaus lapo aiškiai užrašydamas, ko nori ir ko reikėtų, jog kada nors tai taptų realybe.

34 metų D. Sodaitis siekia įkvėpti ir kitus žmones su negalia, kurie bijo ar abejoja savo galimybėmis, nes tai, ar gali pasiekti daugiau, anot Dano, dažnai priklauso tik nuo požiūrio.

Buvo priverstas rinktis

Tvirtas, sportiškas, veržlus, bet sistemai dažnai nepaklūsdavęs aukštaitis iš Labūnavos kaimo Kėdainių rajone vieną dieną atsidūrė ten, kur, pačiam atrodė, visada ir turėjo būti. Jaunųjų šaulių būrelis 14-mečiui paaugliui buvo ta vieta, į kurią jis verždavosi kūnu ir mintimis.

Tie savaitgalio susitikimai su bendraminčiais padėjo susidėlioti prioritetus ir, baigdamas mokyklą, Danas jau aiškiai žinojo, kad savo ateitį nori sieti su Lietuvos kariuomene.

Vos sulaukęs pilnametystės D. Sodaitis įstojo į Krašto apsaugos savanorių pajėgas, o, išlaikęs abitūros egzaminus ir gavęs mokyklos baigimo pažymėjimą, stojimo anketoje įrašė tik vieną eilutę: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija.

Dar studijų pradžioje, paakintas būrio vado, D. Sodaitis nuėjo į Vilniaus lengvosios atletikos maniežą ir pamėgino bėgioti sprintą. Sportiškam, iki tol dažniausiai krepšinį, futbolą ar beisbolą žaisdavusiam labūnaviškiui bėgti patiko, tačiau siekti daugiau trukdė studijos, mat pačiame varžybų sezono įkarštyje vasarą jis traukdavo į taktikos pratybas.

„Po kelinto tokio karto trenerė neapsikentusi pareiškė, kad toliau taip negali tęstis ir privalau pasirinkti: arba sportuoju, arba ne. Sportas liko pavėsyje“, – šyptelėjo D. Sodaitis.

Galiausiai jis baigė karo akademiją, gavo leitenanto laipsnį ir paskyrimą atvykti tarnauti. Tačiau tarnybos taip ir nepradėjo.

Geriausia gynyba buvo puolimas

Ilgai ir kruopščiai dėliotas D. Sodaičio ateities planas nuėjo niekais per vieną akimirksnį. Tą dieną, 2013-ųjų spalio pradžioje, Danas Kėdainiuose važiavo motociklu, kurį įsigijo dar būdamas trečiakursis, kai jau turėjo daugiau laisvo laiko nuo studijų ir kasdienių pratybų akademijoje. Burzgiantis dviratis jam buvo tarsi įrankis ištrūkti iš rutinos ir, lenktyniaujant su vėju, pasijusti nuo nieko nepriklausomam.

„Nerašyta taisyklė, kad važiuodamas motociklu turi būti per žingsnį priekyje kitų eismo dalyvių: matyti automobilius šalutiniame kelyje, nuspėti, kas gali įvykti. Tačiau tąkart aš to nenumačiau – lenkiau automobilį, kai šis nusprendė sukti. Smūgis, ir be sąmonės atsidūriau ant asfalto.

Atsibudau jau Kauno klinikose, nors prieš tai dar buvau nugabentas ir į ligoninę Kėdainiuose. Išvydęs mamą šalia tik pasakiau, kad viskas bus gerai“, – pasakojo D. Sodaitis.

Tada Danas dar nežinojo, kad dešiniosios rankos, kuri iki tol buvo pagrindinė, jis daugiau niekada negalės valdyti. Tada to nežinojo net medikai, nes iš pradžių atrodė, kad per avariją galėjo būti tik užspaustas nervas.

Tai, kad dešiniojo peties nervas apskritai nutrauktas, D. Sodaitis sužinojo gerokai vėliau. Nors per reabilitaciją jam ir sakė, kad rankos greičiausiai jau nepavyks atstatyti, Danas užsispyręs kartojo, kad negalią įveiks.

„Po avarijos mano gyvenime nebuvo kažkokio juodo periodo, išvengiau depresijos. Gal tai ir dėl to, kad karo akademijoje išmokau taisyklės, jog kiekvienas planas keičiasi po pirmojo šūvio. Pakilęs iš lovos aiškiai žinojau, kad mano gyvenimas dabar bus kitoks, o man reikia kovoti su galima depresija ar galimomis patyčiomis.

Sakoma, kad geriausia gynyba yra puolimas, o tuo puolimu man tapo išėjimas iš komforto zonos ir bandymas daryti dalykus, kuriuos daryti tuo metu buvo sunku. Bet „sunku“ nėra „neįmanoma“.

Nors dar atlikau reabilitaciją, kažkaip spontaniškai įstojau į Vytauto Didžiojo universiteto reklamos vadybos magistrantūrą. Jau domėjausi fotografija ir lyg svarsčiau rinktis su ja susijusias studijas, bet pamąsčiau, kad fotografija labiau yra praktika nei teorija, tad pasirinkau reklamą, kuri man irgi buvo įdomi. Studijas baigiau geriausiais pažymiais, gaudamas ir aukščiausią įvertinimą už magistrinį darbą“, – sakė D. Sodaitis.

Lyg reabilitacijos procedūrų ir studijų dar būtų maža, Danas pradėjo lankytis ir sporto klube. Mėgėjiškai sportuodamas, ieškojo informacijos apie tai, kokių galimybių siekti rezultatų turi žmonės su negalia.

Internete radęs adresą, D. Sodaitis parašė Mindaugui Biliui, kuris tada dar svaidė diską ir stūmė rutulį, o ne vilkėjo Lietuvos paralimpinio komiteto prezidento kostiumą.

Būsimasis paralimpinis čempionas ir vicečempionas pakvietė labūnaviškį į Kauno S.Dariaus ir S.Girėno stadioną, o, pamatęs kaip šis bėga, ištarė: „Gerai, galime bandyti.“

Nesirenka lengvų kelių

Tačiau kelerius pirmuosius metus po avarijos D. Sodaitis dabar vadina tik bandymu sportuoti. Jis nežinojo daugelio dalykų, kuriuos žino dabar. Net poilsiui neskirdavo pakankamai laiko, nes po bėgimo treniruotės dar išbėgdavo pabėgioti su šunimi, paskui nueidavo ir į treniruoklių salę.

„Tada dar nesuvokiau, kad net tokios, atrodytų, menkos smulkmenos kaip tinkamas poilsis, gali turėti reikšmės rezultatams“, – sakė D. Sodaitis.

Su tuo, kad dešiniosios rankos daugiau niekada nevaldys, Danas susitaikė tarsi savaime. „Kai stumi save į priekį, neturi laiko pažiūrėti atgal. O aš visą laiką žiūrėjau tik į priekį ir stengiausi spręsti dalykus, kurie kelia rūpesčių.

Man iššūkis buvo vien užsirišti batus, nusikirpti nagus ar universitete atlikti praktinius darbus, rašyti magistrinį darbą. Galiausiai supratau, kad gali bandyti spręsti problemą arba su ja gyventi. Aš nutariau, kad noriu pasiimti iš gyvenimo viską, kas įmanoma, gyvendamas su problema, kurią turiu.

Rinktis batus be raištelių būtų per lengvas kelias. Dabar galiu ne tik raištelius užsirišti. Viena ranka galiu atlikti ir daug daugiau“, – neslėpė D. Sodaitis. 

Priėmė teisingą sprendimą

Vieną dieną Danas suprato, kad daug daugiau pasiekti nori ir sportuodamas. Pradėjęs domėtis, kas ir kur vyksta, D. Sodaitis apsilankė sporto medicinos gydytojo Kęstučio Linkaus seminare, su juo išsikalbėjęs apie savo problemas, sulaukė patikinimo, kad medikas padės jas sprendžiant ir klausimo: „Bet kas toliau?“

Atsakymo į šį klausimą Danas tuomet dar neturėjo. Atrodė, kad tikslas kaip ir aiškus – bėgti sprintą. Tačiau nuosekliai bėgti trukdė nuolatinės traumos: stojęs prie starto linijos, D. Sodaitis niekada nežinojo, ar baigs varžybas, nes raumenys plyšinėjo, juos traukė mėšlungis, skaudėdavo patemptas sausgysles.

Tada Danas pirmąsyk užsirašė: „Noriu būti profesionalus sportininkas“, o apačioje sudarė sąrašą, ko jam reikėtų, kad šį tikslą pasiektų. Reikėjo gerų sportinių batų, komandos, trenerio, masažuotojo, net maisto papildų. Nuo šių ir pradėjo.

Danas jau buvo tapęs Lietuvos žmonių su negalia sprinto čempionu ir rekordininku, tad, paskambinęs į papildais prekiaujančią parduotuvę, juo ir prisistatė. Išgirdęs pažadą padėti, nusiuntė laišką su sąrašu produktų, kurių reikėtų, bet atsakymo taip ir nesulaukė.

„Supratau, kad nebus taip lengva, kaip maniau, bet nepasidaviau. Reikėjo rasti trenerį. Parašiau geriausiam – Martui Skrabuliui. Esame vienmečiai ir, kol dar buvau sveikas, drauge esame bėgę varžybose, nors Martas ir buvo daug greitesnis nei aš.

M.Skrabulis atsakė į mano laišką, susitikome pasikalbėti ir sutarėme drauge dirbti. Buvo aišku, kad mūsų laukia daug iššūkių: man reikėjo vytis sveikuosius ir daryti pratimus, kuriuos daro profesionalai, sveikiesiems – mane suprasti, išmokyti ir priimti į savo komandą, Martui, kaip treneriui, mokytis dirbti su negalią turinčiu sportininku“, – pasakojo D. Sodaitis.

Rezultatai netrukus ėmė byloti, kad Danas pasirinko teisingai: bėgdamas 100 metrų 2017 m. jis tapo pasaulio IWAS žaidynių čempionu, 2018 m. – Europos žmonių su negalia lengvosios atletikos čempionate iškovojo sidabrą, o 2020 m. Lietuvos lengvosios atletikos čempionate su Vilniaus rinktine laimėjo 4×100 metrų estafetę ir tapo pirmuoju negalią turinčiu šalies sportininku, kuris iškovojo auksą varžydamasis su sveikaisiais.

„Medaliai – tik daiktas. Treniruodamasis pas M.Skrabulį „Cosma“ klube aš laimėjau daug daugiau.

Turėdamas negalią jau aplenkčiau save sveiką ir jaunesnį, nes bėgu greičiau nei bėgdavau tada. Jau pasiekiau kitą lygį – treniruojuosi su sveikaisiais, dirbu bazėse, kuriose dirba ir Europos bei pasaulio čempionai, bei trokštu patekti į paralimpines žaidynes. Tai – racionalus kiekvieno sportininko troškimas. Tarsi vyšnia ant torto. To tikslo siekiu kiekvieną dieną, per kiekvieną treniruotę ir toliau stengdamasis aplenkti pats save.

Mūsų rungtyje konkurencija yra milžiniška, geriausi negalią turintys pasaulio sprinteriai būtų tarp geriausių sveikųjų sprinterių Lietuvoje, bet, nors galimybė pakliūti į žaidynes ir menka, aš vis dėlto pasistengsiu ja pasinaudoti.

Sporte kiekvienas tavo žvilgsnis, kiekvienas kojos padėjimas, kiekvienas režimo laikymasis, kai organizmas greičiau atsistato po krūvio, gali leisti bėgti greičiau. Tik gali – garantijų nėra. Bei jei gali, stengtis verta“, – įsitikinęs D. Sodaitis.

Jis nesijaučia ką nors dėl to aukojantis. Pasiryžimas siekti tikslo – jo gyvenimo būdas. Ne tik per treniruotes, bet apskritai visą laiką: 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Tad lieka daug mažiau laiko fotografijai, iš kurios pelnosi duoną, o tokie pomėgiai kaip snieglentė ar vandenlentė apskritai buvo pamiršti.

„„Cosma“ klube supratau, kas išties yra profesionalusis sportas. Treniruodamasis gali atlikti ir 100 šuolių. Bet gali atlikti tik vieną maksimaliai koncentruotą, kuris bus 100 kartų naudingesnis nei šiaip šokinėjimas.

Tas nusiteikimas, realus savęs matymas, tikslų kėlimas – esminės detalės, kurias pamatai tik turėdamas pavyzdžius. Džiaugiuosi, kad esu bendruomenėje, kurioje – vien motyvuoti ir didelių tikslų turintys žmonės. Negaliu ir nenoriu sau kelti mažesnių tikslų“, – patikino D. Sodaitis.

Ne pasiaukojimas, o privilegija

Nors kortų namelis, kurį statė iki motociklo avarijos, griuvo akimirksniu, Danas įsitikino, kad, kai užsiveria durys, atsiveria langai. Dabar jis – atsargos leitenantas, o karo akademijoje įgytas žinias ketina perduoti Šaulių sąjungoje, kurios nariu tapo dar 2019 m.

Nuo paauglystės, kai jau žinojo, kad nori tarnauti Lietuvos kariuomenėje, jis žavėjosi žmonėmis su uniforma.

„Ta kariška uniforma ir kerziniai kareiviški batai 30 laipsnių karštyje kai kam atrodo kaip kančia, aš laikau tai privilegija. Visa, ką darai, gali būti vertinama dvejopai: kaip pasiaukojimas arba kaip privilegija.

Sporte – taip pat. Kai kam gal atrodo per sunku kasdien sunkiai dirbti, kai, po treniruotės, be jėgų griūvi ant žemės. Bet aš į tai žiūriu ne kaip į pasiaukojimą, o kaip į privilegiją būti aukšto meistriškumo sportininku.

Anksčiau mano tikslas buvo atstovauti Lietuvai būnant jos kariuomenės dalimi, vilkėti uniformą ir kuo aukščiau kelti mūsų šalies vėliavą.

Dabar iš esmės darau tą patį: irgi vilkiu uniformą – tik sportinę, vykstu į varžybas, kur irgi kovoju už Lietuvą ir tai, kad būtų iškelta jos vėliava“, – įsitikinęs D. Sodaitis.

Įkūręs fotostudiją „ISO 100” Danas joje vykdo komercinius projektus – nuo paprasto produkto fotografavimo iki, tarkime, sportininko įvaizdžio kūrimo. Fotografija – jo pomėgis ir pragyvenimo šaltinis, tačiau net jai dėl aiškiai užrašyto tikslo „Paris 2024” lieka vis mažiau laiko.

„Esmė yra tikslas, o visa kita – tik detalės. Džiaugiuosi, kad artimieji – ir mergina, kuriai jau laikas būtų užmauti žiedą ant piršto, – mane supranta ir palaiko“, – teigė D. Sodaitis.

Ambicingo sprinterio didžiųjų norų sąraše – ir siekis būti pavyzdžiu visiems negalią turintiems žmonėms. Įtikinti juos, kad kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką būtina stengtis tapti geriausia savo versija. O taip, žingsnis po žingsnio, įmanoma pačiupti ir sunkiausiai pavejamas svajones.

Parašykite komentarą