Praėjusią savaitę Šilutės kultūros ir pramogų centre šiuolaikinio šokio trupė „Ulna“ užbaigė interaktyvaus patyriminio šokio spektaklio „Ribos“ turą po skirtingus Lietuvos miestelius. „Ribos“ yra vienintelis Lietuvoje šiuolaikinio šokio spektaklis, skirtas regėjimo negalią turintiems suaugusiesiems, sukurtas bendradarbiaujant su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos(LASS) nariais, siekiant atliepti jų poreikius ir norus, bei didinti profesionaliosios kultūros prieinamumą Lietuvoje.
Turo metu trupė aplankė net 10 skirtingų Lietuvos miestų ir miestelių (Kauną, Šilutę, Raseinius, Šiaulius, Kėdainius, Šakius, Uteną, Vilnių, Panevėžį, Rokiškį), kuriuose rinkosi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos centrų nariai patirti šiuolaikinio šokio spektaklį.
Kaip atskleidė spektaklio idėjos autorė ir režisierė Indrė Puišytė-Šidlauskienė, spektaklis gimė ne tik iš noro plėsti šiuolaikinio šokio auditoriją, bet ir iš karantino metu kilusių minčių apie atskirtį: „Pandemijos laikotarpiu dalyvavau Kauno menininkų namų organizuotoje rezidencijoje skirtoje skatinti socialiai pažeidžiamų ir atskirtį patiriančių grupių įtraukimą į kultūrinius procesus. Todėl natūraliai kilo mintis apie regėjimo negalią turinčius žmones, nes šie neturi galimybės pamatyti šiuolaikinio šokio spektaklių, kaip tai įprastą matantiems žmonėms. Pradėjome nuotolines kūrybines sesijas su regėjimo negalią turinčiais žmonėmis, kurių metu supratau, kad nors jie ir negali pamatyti spektaklio, tačiau gali per judesį jį patirti patys. Šokėjas spektaklio metu tampa dalyvio vedliu.“.
Kurdama spektaklį režisierė suprato, kad laukia tikrai nemenkas iššūkis – Lietuvoje vis dar gaji meno prieinamumo problema, todėl patys menininkai pamažu pradeda ieškoti metodikų kaip į kūrybinius procesus įtraukti žmones su skirtingais fiziniais gebėjimais, būtent tai ir tapo raktu į kūrybinį procesą: „Spektaklis buvo kuriamas kartu su LASS nariais, su kuriais dirbome ir daug diskutavome, analizavome kaip padaryti, kad spektaklis būtų patogus ir saugus visiems. Šie savanoriai su regėjimo negalia suteikė daug vertingos informacijos kaip jiems padėti patirti šiuolaikinį šokį. Kūrybinė komanda kūrė savo etiudus, pristatydavo juos dalyviams, o tada vėl bendraudavo ir diskutuodavo su LASS nariais, pagal jų pastabas atlikdavome korekcijas. Taip žingsnis po žingsnio sukūrėme spektaklį.“.
Būtent nuoširdus tyrimas ir domėjimasis pradeda pralaužti ledus. Indrė Puišytė-Šidlauskienė ragina nebijoti, eiti, klausti ir domėtis kas vienai ar kitai bendruomenei yra įdomu, priimtina ir aktualu: „Viena iš problemų, kuri lemia, kad žmonės su negaliomis neskuba įsitraukti į kultūrinius procesus yra ta, kad kūrėjai dažnai nusprendžia už žiūrovus su negaliomis, kaip ir apie ką kalbėti. Mano, kad būtent tai, kaip kūrėjas supranta kažkokią problemą ir yra teisingas atsakymas. Tačiau taip nėra. Iš esmės neįsijaučiant galima nuklysti ir tik dar labiau sustiprinti atskirtį. Į procesą būtina įtraukti žmones, kurie supranta ir gyvena su šia negalia: kartais užtenka tiesiog nuoširdaus pokalbio tam, kad išgirtume ko jiems iš tiesų reikia. Šiuos dalykus kartais praleidžiame iš nežinojimo.“.
Spektaklis tampo priemone kalbėti apie įvairias „Ribas“: tiek vidines ir asmenines, tiek tas, kurias mums primeta mūsų aplinka ir erdvė. Tarp žmogaus ir aplinkos egzistuoja bei veikia abipusis ryšys. Tačiau svarbiausia – ne padėtis aplinkoje, o požiūris į ją. Ryžtas atrasti ir tyrinėti savas ribas. Spektaklyje „Ribos“ galima dalyvauti ir neturint negalios. Spektaklyje visiems yra suvienodinamos salygos susidraugauti su tamsa – spektaklio pradžioje dalyviams yra užrišamos akys. Kaip pastebi projekto autorė: „Įdomu tai, kad būtent silpnaregiai arba matantys žmonės iš pradžių būna labiausiai susikaustę, nes jiems pasinerti į tamsą yra baugu. Tačiau ilgainiui ši patirtis visiems atveria naujas „ribas“ ir ugdo empatiją. Be to, po spektaklio visada kalbamės su jo dalyviais, o reakcijos ir patirtys būna labai skirtingos ir įvairios, tačiau be abejonės, įkvepiančios judėti toliau: tiek pozytivios energijos, toks dalyvių patirtas atradimo džiaugsmas negali neįkvėpti!“.
Nors spektaklis „Ribos“ buvo sukurtas specialiai regėjimo negalią turintiems žmonėms, tačiau režisierė ir visa trupė „Ulna“ tikisi, kad šį projektą ateityje pavyks pristatyti ir Lietuvos mokyklose, taip siekiant ugdyti empatiją šalia esantiems žmonėms su skirtingais iššūkiais: „Patirti pačiam – tai geriausias būdas suprasti ir pajausti šalia esantį žmogų. Ir būtent tokia patirtis galbūt leis kitą kartą nepraeiti pro šalį matant vidury gatvės netvarkingai pastatytą paspirtuką ar dviratį, o jį patraukti iš kelio, nes kitas praeivis gali šio nepamatyti bei susižeisti.“ – dalinasi spektaklio autorė Indrė Puišytė-Šidlauskienė.
Spektaklio „Ribos“ sklaidą Lietuvoje dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
