Televizijoje pasirodžius pirmiesiems kandidatų į savivaldybių merus debatams, apėmė liūdesys – nei ilgalaikės vizijos, nei idėjų, kaip bus sprendžiamos susikaupusios socialinės problemos, nematyti. Visiškai neaišku, ar kandidatai žino, kaip jų savivaldybėje užtikrinamos socialinės paslaugos ir ką jie darys, kad pagerėtų prieinamumas. Juk kiekvieno save gerbiančio mero siekis turėtų būti gyventojų gerovė. Negirdėdami atsakymų, socialiniai darbuotojai klausia kandidatų, kokiomis priemonėmis jie užtikrins savo miesto ar rajono gyventojų teises?
Pirma, kaip savivaldybės keis padėtį, užtikrindamos gyventojams kokybiškas socialines paslaugas ir jų pakankamumą?
„Būkim biedni, bet teisingi“, – teigia skambus posakis. Lietuvoje nerasime nė vienos savivaldybės, kurioje situacija su socialinių paslaugų užtikrinimu būtų ideali. Pagal mūsų šalies įstatymus, socialinių paslaugų funkcija yra deleguota savivaldybėms. Ir šių funkcijų reikia tiek didelių, tiek mažų miestų, tiek kaimų gyventojams. Turint omenyje tai, kad mūsų visuomenė senėja, šių paslaugų gavėjų ateityje tik daugės. Jei dabar negalime užtikrinti normalaus jų funkcionavimo, kaip tai bus užtikrinta po 10, po 20 metų?
Iš kitos pusės – jei visuomenė senėja, kas teiks paslaugas, kai kritiškai sumažės tai galinčių atlikti jaunų žmonių? Savivaldybės jau dabar turi galvoti apie alternatyvas, kurios pakeistų įprastas socialines paslaugas. Ar mes girdėjome kokių nors idėjų kandidatų debatuose? Kol kas – nė vienos. O juk idėjų yra, užtenka pasidairyti po kitas šalis. Jau daugiau nei 20 pasaulio šalių sėkmingai įgyvendina „laiko banko“ idėją. Jaunas žmogus skiria savo laisvo laiko padėdamas vyresnio amžiaus žmonėms, už tai jis gauna taškų. Sukauptus taškus jis galės panaudoti, kai jam pačiam prireiks pagalbos senatvėje.
Kitas pavyzdys – įvairių šalių savivaldybės skatina žmones kurti bendro gyvenimo namus, kuriuose bus daug lengviau gauti reikalingą priežiūrą ir pagalbą. Dar viena idėja – tvarios ir socialiai atsakingos kaimynystės kūrimas. Kai jauno amžiaus kaimynai rūpinasi netoli gyvenančiais senjorais ir už tai gauna atlygį. Lietuvos kaimuose žmonės vieni kitus stebi bent pro langą. Kai neberūksta dūmai iš kaimyno namo kamino, beldžiasi į duris klausdami, ar kas neatsitiko. Tačiau taip neturėtų būti. Kaimynai turi būti skatinami rūpintis vieni kitais, kol dar žmogus gyvas. Paskatinimu galėtų būti piniginis atlygis, trumpesnis darbo laikas ar nuotolinio darbo galimybė.
Antra, kokių priemonių imsis savivaldybės, kad užtikrintų geresnę žmogaus teisių apsaugą?
Savivalda vis dažniau suprantama, kaip ta vieta, kuri nebegali „virti savo sultyse“, ji turi prisidėti sprendžiant nacionalines ir globalias problemas. Jos vaidmuo bus itin svarbus atkuriant bendruomenes ir jas įgalinant. Tik stiprios bendruomenės bus pajėgios dorotis su klimato krizės atnešamais iššūkiais.
Visuotinės žmogaus teisų deklaracijos 25 straipsnis skelbia: „Kiekvienas turi teisę į savo ir savo šeimos sveikatai ir gerovei pakankamą gyvenimo lygį, įskaitant maistą, drabužius, būstą ir sveikatos priežiūrą bei būtinas socialines paslaugas, ir teisę į apsaugą nedarbo, ligos, negalios, našlystės, senatvės atveju arba kitomis nuo jo nepriklausančiomis aplinkybėmis, jam netekus pragyvenimo šaltinio“.
Žmogaus teisių užtikrinimo įsipareigojimai privalo atsirasti savivaldybių administracijų ir politikų darbotvarkėse. Ypač turi pasitempti mažosios Lietuvos savivaldybės, atsiliekančios šioje srityje. Pasaulyje dažnėja atvejų, kai bendruomenė paduoda į teismą valstybės institucijas už tai, kad jos neatlieka savo funkcijų. Štai pernai Norvegijos aukščiausiasis teismas pasisakė, kad savivaldybė (o ne valstybė) turi atlyginti žalą, jei joje nustatytas žmogaus teisių pažeidimas. Tokie precedentai greitai ateis ir į Lietuvą. Tai tikrai paskatintų savivaldybių tarnautojus keisti įsišaknijusias biurokratines nuostatas, gerbti ir užtikrinti žmogaus teises.
Iš kitos pusės, svarbu stiprinti pačių politikų kompetencijas. Gal tuomet matytume kitokio lygio debatus rinkimuose. Ne mažiau svarbios ir savivaldybės darbuotojų žinios žmogaus teisių srityje. Socialiniai darbuotojai susiduria su atvejais, kai advokataujama ne žmogaus teisėms, o priešingai. Be to, pilna istorijų, kai savivaldybių biurokratai prioritetą teikia įvairių teisės aktų įgyvendinimui ir formalių reikalavimų atitikimui, o asmens interesai ir teisės lieka antroje vietoje. Taigi, čia reikia keisti savivaldybių tarnautojų mąstyseną ir kultūrą. Žmogaus teisės turi būti pirmoje vietoje.
Trečia, kaip savivaldybės padės socialiniams darbuotojams įgyvendinti savo tikrąjį pašaukimą?
Socialinės ir darbo apsaugos ministerijos (SADM) svetainėje dalijamasi žemėlapiu, kuriame matyti kiek uždirba skirtingų savivaldybių socialiniai darbuotojai, tačiau tai nesugėdina atsiliekančių savivaldybių. Būtent savivaldybių administracijos yra atsakingos už socialinių darbuotojų atlyginimą, už jų kompetencijų kėlimą. Taip, yra savivaldybių, kurios tuo rūpinasi, deja, geranoriškų iniciatyvų itin mažai.
Netgi priešingai, vis dažniau susiduriame su atvejais, kai savivaldybės ieško galimybių ne pakelti atlyginimą socialiniams darbuotojams, o jį sumažinti. Pavyzdžiui, panaikinama ar pakeičiama socialinio darbuotojo pareigybė. Tokiu atveju socialinis darbuotojas netenka galimybės kelti savo kompetencijas, nebegali dalyvauti profesinės asociacijos veikloje. Itin dažnai toks darbuotojas susiduria su mobingu – grupiniu engimu ir viešai „išskalbiamas“ vietos žiniasklaidos priemonėse. Apie pažeminto socialinio darbuotojo darbo kokybę tokiu atveju nėra ko ir kalbėti.
Dažnėjant iššūkiams – karams, krizėms, pandemijoms – iš socialinio darbuotojo tikimasi vis daugiau gebėjimų: jis turi būti ir asmeninių finansų žinovas, ir energetinis patarėjas, ir socialinių, tvarumo įgūdžių ugdytojas. Socialiniai darbuotojai ruošiasi iššūkiams, kaupia žinias profesinių kompetencijų tobulinimo centre, kuriam SADM pernai skyrė ženklią sumą. Tačiau vien žinių nepakanka, turi būti plečiama infrastruktūra, paslaugų prieinamumas, gerinamos darbo sąlygos.
Deja, savivaldos rinkimų debatuose negirdime, kad kandidatai bent užsimintų žinantys apie nedidinamus biudžetus viešosioms paslaugoms, perteklinę socialinių darbuotojų veiklos kontrolę, administracinę naštą, prastas darbo sąlygas.
Socialinių darbuotojų tikslas – padėti, kad bendruomenės būtų įgalintos, įsitrauktų ir pačios kurtų sau palankią socialinę aplinką. Ir tokią misiją galime atlikti, jei būtų užtikrintos sąlygos. Socialinis darbuotojas nėra tik „Maisto banko“ davinių dalintojas, kaip tai supranta kai kurių savivaldybių merai. Įdomu, ar tai suvokia rinkimuose dalyvaujantys kandidatai?
Jūratė Tamašauskienė, Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos prezidentė, Profesinių kompetencijų centro vadovė
