Savanoriai Vetre Antanaviciute 2
Naudinga žinoti

Savanoriai: galima pereiti gatvę ir eiti kita puse, o galima įsitraukti ir padėti kitiems


Pirmą kartą į „Lietaus vaikų” vasaros stovyklą pakviestas Valdemaras Liudvinavičius vyko kartu su vyresnėle dukra, o 2023-iųjų vasarą jis jau vežėsi ir du savo mažuosius vaikus. Neurotipiški Valdemaro vaikai lengvai randa ryšį su autistiškais vaikais stovykloje: jie žmones priima tokius, kokie jie yra. Gruodžio 5-ąją minint Tarptautinę savanorystės dieną, Valdemaras dalijasi, kad iki savanorystės nesidomėjo autizmo spektro sutrikimu, tik buvo girdėjęs apie tai, o šiandien, pasak jo, savanoriaudamas įgauna svarbią gyvenimišką patirtį pats.

Neplanavo savanorystės 

Valdemaras pasakoja, kad iki karantino atsitiktinumo dėka jo šeima susipažino su gretimoje laiptinėje gyvenančia kaimynų šeima, kurioje auga ir autistiškų vaikų. Į įvairias veiklas įsitraukęs kaimynas, pakvietė Valdemaro šeimą į vasaros sezono uždarymo renginį, kur jis susipažino su Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai” bendruomenės nariais. Taip užsimezgė draugystė, perėjusi į savanorystę. Valdemaras organizuoja renginius, dirba Panevėžio rajono Ėriškių Kultūros centre, ir sutiko prisidėti prie renginių vasaros stovykloje organizavimo. 

„Pasauliniai įvykiai, aktualijos šalies mastu, kaimynystėje verdantis gyvenimas yra šalia, o aš, atrodo, nemokėjau jo gyventi. Kalbu apie reakcijas, apie pagalbos teikimą. Žmonės gyvena, šypsosi, verkia, o kaip aš galėčiau padėti? Aš neplanavau savanorystės, viskas išėjo natūraliai – tiesiog įsiliejau į tą gyvenimą”, – sako pašnekovas. 

Pakviestas į stovyklą, Valdemaras susikoncentravo į tai, kuo užsiims, ką darys, bet tąkart nesusimąstė, o kaip reikės užimti bendruomenę, juk joje bus įvairaus amžiaus žmonių, ne tik autistiškų vaikų, bet ir jų tėvų, brolių ar seserų. Tačiau vis daugiau bendraudamas su šeimomis, Valdemaras kaupė patirtį ir pildėsi jo atsakymas – koks yra tas gyvenimas šalia, ir kurioje vietoje jis pats save mato. 

Bendruomenės stiprybė

„Stovykloje tėvai atranda vienas kitą – susipažįsta šeimos, kurios susiduria su panašiais iššūkiais. Labai svarbus ir dvasinis buvimas kartu. Atsiranda kontaktai, idėjos, sprendimai. Čia stiprus bendrystės jausmas, tai tarsi jėgos baterija – gali pasisemti stiprybės ir vilties. Kiekvienam gyvenime būna akimirkų, kai atrodo sunku tiek, kad nebeįmanoma, o ypač dažnai tai patiria dalis autistiškų vaikų tėvų, tad stovykla tampa atokvėpiu. Kai stovyklos laikas baigiasi ir tenka išsiskirstyti, būna net ir ašarų. Laimės ašarų. Tikėjimo, kad viskas bus gerai, nes esame drauge”, – dalijasi Valdemaras. 

Beata Veselienė, asociacijos „Vilniaus lietaus vaikai” vadovė ir viena iš stovyklos organizatorių dalijasi, kad pati prie bendruomenės prisijungė prieš penkerius metus ieškodama palaikymo, supratimo: „Pirmą kartą į stovyklą nepatekome, nes vietų skaičius ribotas ir nepavyksta visų priimti. Desperatiškai verkdama aiškinau, kad man nereikia jūros, kad reikia žmonių. Apsiverkė ir pašnekovė kitoje ragelio pusėje, vėliau perskambinusi ir pasiūliusi apsistoti šalia esančioje stovyklavietėje. Taip abu su sūnumi atradome, kaip mėgstu vadinti, savo neurogentį.”

Jau kitais metais B. Veselienė pati prisijungė prie stovyklos organizavimo: „Kiekvieną kartą stovyklą organizuojame taip, kad visi joje rastų sau tinkamą veiklą: autistiški vaikai, jų neurotipiški broliai ar seserys ir kad tėvai, nors kiek galėtų atsikvėpti. Kad tai įvyktų mums ypatingai svarbūs savanoriai, kurie atvyksta atvira širdimi, įsitraukia ir prisideda prie realių pokyčių. Jų skiriamas laikas yra dovana mamai, kuri dažnai be atokvėpio skiria jėgas savo vaikui, dovana autistiškų vaikų broliams ir seserims, kurių poreikiai dažnai lieka antrame plane. Pagaliau, savanorystė dovana ir pačiam savanoriui, nes po mūsų stovyklos jis išeina pasikeitęs: atviresnis pasauliui, labiau suprantantis ir priimantis.”

Prisidėti prie Kalėdinių dirbtuvių

Valdemaras sako, kad dalyvavimas savanoriškoje veikloje keičia gyvenimą į gerąją pusę: „Tai pirmiausia labai svarbu man pačiam. Iš vaikų išmokstu labai daug. Jei vaikas vasarą eina gatve, pavargsta, tai atsigula ir guli. Jei šukuosena tavo negraži, tai jis ima ir pasako, kad negraži. Tai – tikras pasaulis, nesugadintas. O aš pavargęs ant žolės atsigulti ir pailsėti negaliu. Kodėl? Nes bijau, kad kažkas kažką blogo apie mane pagalvos ar kalbės. Kai bendrauju su vaikais, taip pat esu atviras. Jeigu nesupratau, tai ir sakau, kad nesupratau. Jeigu manęs klausia, ir turiu atsakymą – dalinuosi. Tokiam tikrume bendrauti paprasta.”

B. Veselienė džiaugiasi, kad savanorių autistiškų vaikų stovykloje nuolat daugėja: „Kreipiasi vis daugiau sąmoningo jaunimo, kurie nori padėti, prasmingai praleisti laiką ir patys tapti tvirtesni. Taip pat labai vertiname, kad prie savanorystės prisideda įvairiausi žmonės – tai ir suaugusių autistiškų asmenų mamos, ir forumo teatro aktoriai, ir mokslo, ir verslo atstovai. Iš tikrųjų tai visai nesvarbu, ką jie gyvenime veikia, svarbu, kad jiems su mumis – pakeliui.”

„Jeigu savanoriai norėtų prisidėti jau dabar, o ne vasarą, labai jų laukiame „Vilniaus lietaus vaikai” dienos centre, kur vyksta kalėdinės dirbtuvės: kartu su autistiškais asmenimis gaminame ir ruošiame pardavimui žvakes ir muilus. Surinktos lėšos bus skirtas centro veiklo vystymui”, – kviečia B. Veselienė. 

Parašykite komentarą