Karyba

Pokalbis su šiandieniniu herojumi: išminuotojai kasdien gelbėja mūsų gyvybes

„Dažniausiai iš draugų ar pažįstamų tenka išgirsti: „Tai dar vis dirbi tą darbą? – Taip. – atsakau. – Na, tai pasakyk, kurį laidą kirpti – mėlyną ar raudoną?” – šaipydamiesi paklausia.” – juokdamasis pasakoja išminuotojas srž. Andrius Blažauskas, tarnaujantis Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos batalione.

12 metų atidavęs rizikingam ir adrenalino kupinam darbui srž. A. Blažauskas dalinasi savo patirtimi ir atveria visiems paslaptingai skambančios bei retai girdimos profesijos kasdienybę.

Išminuotojas – labai retai kada girdima profesija. Kodėl, Jūsų manymu, taip yra?

Iš tikrųjų išminuotojų nėra labai daug. Jie dirba specifinį darbą ir tiesiog per daug nesireklamuoja. Atvažiuoja, padaro savo darbą ir išvažiuoja ruoštis kitam darbui. Išminuotojų daliniai yra kovinius vienetus remiantys vienetai. Taip pat pakankamai sunku paruošti specialistą, kuris šį darbą galėtų dirbti. Tai užtrunka daug laiko, kai kurie žmonės nenori rizikuoti arba jiems tiesiog nusibosta ruoštis. Taigi, išminuotojų nėra tiek daug, o ir pati Lietuva nėra didelė šalis.

Atrodo, tai – pavojinga profesija. Mitas ar tiesa?

Na, mes turim tokį posakį: išminuotojas klysta tik vieną kartą. O jei tiksliau, tai du kartus – pirma klaida yra šios profesijos pasirinkimas, o antra – lemtinga ir neatitaisoma klaida, kai išminuotojas tiesiog išgaruoja. Bet ar ji pavojingiausia iš visų profesijų? Manau, jog kiekvienas darbas yra pavojingas, bet jei žinai, ką darai, ir neleki stačia galva į pavojų, tai viskas būna gerai. Tiek policininko darbas yra pavojingas, tiek ir ugniagesio, tiek ir mūsų. Tik skirtumas gal tas, jog mes tiesiogiai lendam į pavojų, kad nenukentėtų kiti žmonės.

Kalbant apie Jus, ar kada nors tikėjotės, jog tapsite išminuotoju?

Nuo pat jaunystės buvo įdomus tas sprogimo garsas, pats sprogimas. Filmuose matomos scenos, pavyzdžiui, kaip per „Kapitoną Tenkešą” paraką sukiša į požemius ir panašiai… Visa tai kėlė kažkokį žavesį. Vaikystėje patys konstruodavom iš degtukų visokius dalykus, panašius į sprogmenis. Tai buvo lyg hobis. Iš pradžių tapau kariu savanoriu. Tik vėliau, su amžiumi, su patirtimi, susidūrus su kariuomene ir jos rūšimis, noras tapti išminuotoju atėjo.

O kada pirmą kartą išgirdote apie šią profesiją?

Iš tikrųjų apie šią profesiją išgirdau jaunystėje. Mes gyvenom Kauno rajone, netoli Nemuno, ir ten močiutės, seneliai bei vyresnio amžiaus žmonės pasakojo, kad čia aplinkui kažkur buvęs Antrojo pasaulinio karo aerodromas, karo linija ėjusi. Mano vienas klasiokas palei Nemuną, vandens nuplautame šlaite, aptiko tokį kaip bunkerį. Mes jame radome visokių daiktų, bet nelabai dar suvokėm, kas ten yra – buvo mums gal 12, gal 13 metų. Tas klasiokas atsinešė vieną daiktą, dabar nepasakysiu, kas ten tiksliai buvo, prie mokyklos. Tai ačiū Dievui, kad mus pamatė vienas mokytojas ir suprato, jog ten sprogmuo. Mus sudrausmino, iškvietė policiją, klasiokas paaiškino, kur viskas yra. Gavom stipriai barti už tai, kad tuos daiktus lietėm. O tada nuo tokio kalno stebėjom, kaip išminuotojai toj vietoj viską susprogdino, viską, ką buvom radę. Kaip dabar suprantu, tai ten ir šovinių buvo, ir sprogmenų, ir daug visokių daiktų, apie kuriuos mes dar nieko nesupratom. Tas įvykis paliko įspūdį. Tai buvo mano pirmas išgirstos žinios apie realų išminavimo darbą. Tas mokytojas šį įvykį prisimena ir šiandien. Kai susitinkam, klausia, ar atsimenam, o mes atsakom, kad atsimenam, ir juokiamės, juokaujam.

O apie kokią profesiją svajojote būdamas paaugliu?

Juokaudamas tėvui sakydavau, kad būsiu bulkučių kepėjas, kulinaras, bet gyvenimas mane pasuko į kariuomenę. Aš mokiausi šaltkalvystės, turėjau tapti šaltkalviu-įrankininku – šaltkalviu, kuris gamina įrankius. Tai irgi pakankamai kruopštus darbas. Bet mano jaunystėje buvo pakankamai sunkūs laikai – nelabai Lietuvoje buvo darbo. Nuo 16 metų pradėjau eiti į savanorišką krašto apsaugą, nes brolis pastūmėjo. Paskui, sulaukus 18 metų, teko išvažiuoti į užsienį, vėliau gavau pasiūlymą išvažiuoti į tarptautinę misiją Balkanuose. Aišku, buvo pačiam smalsu ir įdomu. Be to, atlieki pareigą Tėvynei. Aišku, finansai suviliojo. Pabuvęs misijoj galutinai supratau, kad noriu tarnauti profesinėje karo tarnyboje.

Tačiau dabar esate išminuotojas. Kokias tiksliai pareigas užimate ir kaip to pasiekėte?

Šiuo metu batalione aš esu sprogmenų neutralizavimo būrio skyriaus vadas. Nepraėjo net 13 metų dirbant išminavimo darbą, kol tai pasiekiau. Tiesiog dirbau, stengiausi, važiavau, buvau pastebėtas ir vadovybė nusprendė, kad aš turbūt pakankamai tam subrendęs. Aišku, per vieną dieną tai neįvyko – viskas vyko po truputį, o prasidėjo nuo laipsnio kėlimo. Per pirmus metus, tarnaudamas kuopoj, baigiau mokslų vieną etapą. Paskui dirbau išminuotojo padėjėju. Po poros metų baigiau išminuotojo kursus, kad galėčiau dirbti savarankiškai. Vėliau tapau savarankišku išminuotoju, po kažkiek metų tapau vyresniuoju specialistu, vėliau – vyriausiuoju specialistu, o prieš maždaug porą metų – skyriaus vadu. Tai nėra trumpas kelias. Tapti skyriaus vadu yra labai sunku, nes geri specialistai visada laikomi, o kol geras specialistas neišėjo į aukštesnes pareigas, nėra galimybės šioje specialybėje pakilti aukštyn.

Kokia turėtų būti pati pradžia, norint tapti išminuotoju? Ar reikia baigti kokius nors mokslus, turėti tam tikrą išsilavinimą?

Reikalavimas – turėti ne žemesnį kaip vidurinį išsilavinimą. Antras dalykas – stoti į kariuomenę šauktiniu ar savanoriu. Pasibaigus 9 mėnesių privalomai pradinei karo tarnybai, įsidarbinti profesionalu. Tada reikia praeiti atranką į Sprogmenų neutralizavimo kuopą. Ta atranka tai – pokalbis: kaip žiūri į gyvenimą, kokius tikslus sau keliesi. Aišku, didelis pliusas yra užsienio kalba ar dvi, kurių nebūtina mokėti 100 proc., bet turėti bendrą supratimą, suprasti, ką šneka, kas parašyta ar mokėti naudotis vadovėliais, kuriuose gali ieškoti informacijos. Praėjęs atranką, mokaisi bendrų kariuomenės temų, įvairių nuostatų ir, kai įrodai, jog esi pakankamai imlus žiniom ir ne karštakošis, nes karštakošiški sprendimai pas mus nepriimtini, tai tada aukštesnieji vadai sprendžia, ar gali tapti išminuotoju ir ar gali tave siųsti į kursus. O tapti savarankišku išminuotoju užtrunka maždaug trejus metus. Čia su visais mokslais ir kursais, tarp kurių yra ir didelė dalis praktikos.

Kalbant apie pačią išminuotojo kasdienybę, kas, Jūsų nuomone, šiame darbe yra įdomiausia?

Pats darbas. Nėra rutinos. Kiekvieną kartą skirtinga vieta, skirtingas daiktas, skirtinga aplinka, kurią turi išsaugoti, skirtingi sprendimų priėmimai – kaskart turi mąstyti kitaip, nes vienodų situacijų nebūna. O įdomiausia yra, kai ruošiesi išvažiuoti į iškvietimą ir gauni adresą, kur teks važiuoti. Smalsiausia yra, ką ten rasi. Jei rasi, sakykim, didelį sprogmenį, tai kaip elgsiesi, kiek jis pavojingas, ką reikės išsaugoti… Nes visą informaciją pamatai tik atvažiavęs prie pačio daikto: gauni signalą, kad tu reikalingas tokiu adresu ir vyksti į iškvietimą. Taip pat labai įdomios visos darbo technologijos, kadangi nuo jaunystės tėvas mokė remontuot ir mašiną, ir traktorių, ir visa kita. Išminavimui skirta įranga nėra standartinė, ne bet kas gali pačiupinėti tuos daiktus, ne bet kas gali juos valdyti. Jauti azartą, kai mąstai, kaip tai padaryti tiksliau, kokybiškiau ir geriau, nes nuo tavo darbo rezultato priklauso aplinkinių gyvybės ir poveikis aplinkai. Taip pat mes turim savo robotukus, kaip daug kam sakom – išminuotojų akytės, rankytės ir kojytės. Pačio robotuko vardas yra Motiejus. Jis turi daug kamerų, ranką, pats gali nuvažiuoti iki rasto daikto, jį apžiūrėti, įvertinti situaciją, ar saugu priartėti išminuotojui. Nors žmogaus galimybės yra didesnės negu roboto, norint išsaugoti gyvybę, didelę darbo dalį galime pasidaryti su robotuku. Tai mūsų darbo įrankis.

Ar dažnai dirbant kyla baimė, adrenalinas?

Adrenalinas kyla visą laiką, bet mes vadovaujamės tokiu mąstymu: jeigu per daug bijai, padarysi didelę klaidą, ir jeigu visai nebijai – irgi klaidą padarysi. Mes tarpusavy dažnai juokaujam: jeigu tu visiškai nejauti baimės eidamas prie sprogmens, tai reiškia, jog reikia pagalvoti apie profesijos keitimą, nes tau greičiausiai su galva negerai. Kiekvieną kartą einant prie sprogmens yra jauduliukas, bet neskubant ir priimant teisingus sprendimus situaciją galima visai lengvai išspręsti. Kai tarnavau pėstininku, be abejo, tas pavojus atrodė kitaip. Tapęs išminuotoju pradžioje nebuvo baisu. Atvirkščiai, buvo smalsu, įdomu, kas kaip veikia, kaip atliekamas tas darbas, kaip vyksta sprogimas. Visos procedūros buvo įdomios. Pradžioje besimokydamas nelabai supranti ir neįsivaizduoji to pavojaus, tiesiog visur tau, kaip čia išsireiškus, viskas yra „fun”. Kuo didesnis sprogimas, kuo jis galingesnis, tuo įdomiau. Esmė tokia, kad kai paragauji išminuotojo duonos, supranti, ką tai reiškia. Pavyzdžiui, jei kulka gali sužeisti vieną žmogų, tai sprogimas gali sužeisti dešimtis ar šimtus žmonių. Tai va taip, pavojaus suvokimas ateina su laiku, su patirtim. Iš pradžių atrodo, kad gali rizikuoti bet kur ir bet kada, ir nieko nebus, bet patirtis rodo visai ką kita. Todėl ir išminuotojų mokymas yra suskirstytas etapais. Jei po kursų jau turi žinių apie sprogmenis, žinai, kaip su jais elgtis, ką daryti, ir išmanai savo darbo procedūras, vis tiek dar negali priimti savarankiškų sprendimų. Reikia įgauti pakankamai patirties, kad priimtas sprendimas dėl neutralizuojamo sprogmens nepadarytų daugiau žalos aplinkai, kad pasirinktum kuo saugesnį jo neutralizavimo būdą ir kuo efektyviau išnaudotum turimą techniką.

Kas išminuotojo darbe yra sunkiausia?

Sunkiausia, turbūt, baigti mokslus, nes reikia pakankamai aukštų balų. Mes esam vertinami teigiamai tik išlaikę testą 80 proc., jei gaunam 79 proc., tai esam neišlaikę, o mokslo etapas susideda ne iš vieno testo. Taigi esam vertinami pakankamai reikliai. Reikia tiksliai žinoti ir atsakyti, o viskas priklauso ir nuo situacijos, ir nuo daikto. Yra daiktų, kurie nėra tokie pavojingi, kuriuos gali pajudinti, persinešti į patogesnę vietą, ir yra daiktų, kurių jokiu būdu negalima judinti – reikia atlikti tam tikras operacijas. Kartais tenka pusę dienos atsikasinėti su kastuvu sprogmenį, nes matoma tik nedidelė jo dalis, o gruntas būna visoks. Kartais tenka įrengti apsaugines konstrukcijas, kurioms kai kada tenka prikasti kokius 3000 maišų smėlio ir padaryti specialias sieneles, kad nenukentėtų aplinka. Tai geros dienos penkių žmonių darbas – sustatyti tą sienelę – ir tik tada gali pradėti vykdyti patį neutralizavimą. Priklauso ir nuo to, kur randamas sprogmuo: mieste ar miške. Dar juokaujam kartais, kai paklausia: „Ką tu gali?”, o tu atsakai: „Gali kasti, gali ir nekasti.” Kartais būna, jog tenka pakasti nuo ryto iki vakaro.

Ar dažnai randama sprogmenų?

Pakankamai dažnai. Yra skelbiama kiekvienų metų statistika. Būna dienų, kai iškvietimų visai nėra, o būna dienų, jog važiuoji į keturis-penkis iškvietimus per dieną. Tam daug įtakos turi ir metų laikas, ir tuo metu vykstantys darbai. Pavyzdžiui, pavasariniai žemės ūkio darbai, statybų darbai, rudeniniai žemės ūkio darbai, kurių metu randami įvairūs sprogmenys. Mūsų darbo krūvis yra sezoniškas. Kuo daugiau žmonės dirba žemės darbų tuo metų laiku, tuo daugiau darbo mes turim.

Kas šiame darbe Jus jaudina, suteikia teigiamų emocijų ir po visų sunkių pareigų vis tiek leidžia mėgti savo darbą?

Visada yra smagu, kai žinai, jog užsilikusį nuo karo sprogmenį sunaikinai tu, kad jį sunaikinai saugiai, kad niekas nenukentėjo ir jau niekas nuo jo nenukentės ateityje. Jo neras joks vaikas, ūkininkas ar kitas darbuotojas, nežinantis, kas tai per daiktas, ir nepasidarys sau žalos.

Ar buvo akimirkų, kai gailėjotės ar norėjote keisti darbą?

Kaip sakyt, būta visko per tiek metų, ištarnautų kariuomenėj. Kiekvienam darbe žmogus pavargsta, jam reikia atostogų ir jis tikisi, jog pailsės, tačiau gauna papildomų užduočių ir tuo momentu kyla noras nusispjauti. Bet nusispjauni per vieną petį, per kitą ir eini toliau dirbti savo darbą. Tačiau tokių konkrečių minčių išeiti ir pakeisti darbą, nebuvo. Būna, paburbi po nosimi, bet vis tiek atlieki, kas priklauso. Pasirinkęs šią specialybę niekada nesigailėjau.

Ką apie Jūsų profesiją sako šeima, draugai?

Dauguma draugų jau yra įpratę, kad aš dirbu tokį darbą, ir klausimų nekyla. Bet pačioje pradžioje, be abejo, būdavo visokių reakcijų. Dažniausiai tai iš draugų ar pažįstamų tenka išgirsti: „Tai vis dar dirbi tą darbą?” – „Taip.” – atsakau. – „Na, tai pasakyk, kurį laidą kirpti – mėlyną ar raudoną?” – šaipydamiesi paklausia. Tai čia toks draugų, sakykim, su juoko pagrindu klausimas. O šeima turbūt jau pripratus, kad tenka man negrįžti naktimis ar būti prikeltam vidury nakties ir vykti vykdyti išminavimo operacijos. Kartais būna taip, kad esi suplanavęs kažką daryti, ruošiesi kažkur važiuoti su šeima, o tau skambina, kad esi reikalingas darbe. Ir važiuoji – nieko nepadarysi.

Tai vis dėlto, ką Jums reiškia Jūsų darbas?

Pirmiausia, tai yra pareiga Tėvynei. Pareiga žmonėms. Turi atlikti savo darbą gerai, kad nenukentėtų žmonės, aplinka. Ir džiaugsmas širdžiai po sėkmingos, pavykusios operacijos.

Taigi, šis darbas užima didelę dalį Jūsų gyvenimo?

Taip.

Ko palinkėtumėt būsimiems ir esamiems išminuotojams?

Palinkėčiau kantrybės, žinių ir daugiau meilės! Daugiau meilės dirbant šį specifinį darbą.

Autorius: Deimantė Buslevičiūtė
Šaltinis: Lietuvos kariuomenė

Parašykite komentarą