Dirvinis vieversys. Gediminas Petkus nuotrauka
Įdomybės

Pirmieji pavasario šaukliai jau Lietuvoje

Vasario 24 d. minima Vieversio diena. Vieversys – vienas iš pirmųjų sparnuočių, pavasarį sugrįžtančių į mūsų kraštą iš šiltųjų kraštų. Nuo seno vieversys yra laikomas pavasario šaukliu.

Šiais metais Lietuvos ornitologų draugija vieversį fiksavo dar vasario pradžioje, pirmieji pastebėti pajūryje. Atšilus orams palaipsniui vieversiai stebimi jau visoje Lietuvoje.

Lietuvoje aptinkamos net 7 vieversių rūšys

Lietuvoje sutinkamos net septynio vieversių rūšys. Trys rūšys – paprastasis stepinis, didysis trumpapirštis ir pilkasis trumpapirštis vieversiai, Lietuvoje stebėti tik po kartą ar kelis. Raguotasis vieversys – tundros gyventojas, o mūsų šalyje jų būrelius žiemą galima pamatyti atviruose laukuose, neretai prie kelių, kur jie maitinasi atviros žemės lopinėliuose. Tuo tarpu trys rūšys Lietuvoje peri.

Kuoduotasis vieversys, pasižymintis sėsliu gyvenimo būdu, praeito amžiaus pirmoje pusėje buvo sutinkamas atvirame kraštovaizdyje įsikūrusiuose mieteliuose, kur būdavo gana įprastas. Deja, vėliau ėmė sparčiai nykti ir amžiaus pabaigoje tapo ypač reta, o vėliau ir išnykusia rūšimi. Paskutiniais metais, šį, stepinio kraštovaizdžio paukštį mūsų šalyje matome labai retai.

Lygutė dar vadinama miško vieversiu. Nors Europoje tai nykstanti rūšis, Lietuvoje ji gana įprasta ir sutinkama miško atvirose buveinėse, pamiškėse. Kadangi lygutė įrašyta į Europos Sąjungos Paukščių direktyvos saugomų rūšių sąrašą (I-ą priedą), jos apsaugai Lietuvoje įsteigtos apsaugai skirtos teritorijos – Kuršių nerijos nacionalinis parkas, Dainavo giria, Rūdininkų giria, Šimonių giria ir Labanoro giria. Jos melodinga giesmė skiriasi nuo kitų vieversių ir ji pasigirsta keliomis savaitėmis vėliau nei dirvinio vieversio.

Dirvinis vieversys – Lietuvoje nykstanti rūšis

Dirvinis vieversys, liaudyje dar vadinamas vyturiu, mūsų šalyje plačiausiai paplitęs ir visų geriausiai žinomas dėl savo giesmės, kuri mums praneša ir apie pavasario pradžią. Tai vienas pirmųjų į mūsų kraštą sugrįžtančių sparnuočių, dažniausiai pasirodantis jau vasario pabaigoje. Todėl kaimo žmonės, daug metų stebėdami gamtos budimą iš žiemos miego, vasario 24 d. savo kalendoriuje pažymėjo kaip jo sugrįžimo dieną. Juolab, dirvinis vieversys yra įprastas atviro kraštovaizdžio paukštis. Vieversio sugrįžimas buvo ženklas, jog reikia ruoštis pavasarinei sėjai. O vieversio giesmė džiugino laukuose dirbančius žmones. Po arimus ir ganyklas bėgiojantys paukščiai laukuose rasdavo pakankamai maisto, kur ir lizdus sukdavo. Vieversiai puikiai sugyveno su kaimo žmogumi, kuris mylėjo vieversius dėl jų gražios giesmės. Žemė buvo įdirbama kuo anksčiau pavasarį, todėl net ir ariamuose susukti vieversio lizdai būdavo retai sunaikinami. Daugelis porų kurdavosi ganyklose kur vieversiai sėkmingai išaugindavo net dvi jauniklių vadas.

Pastebima, kad suariant didelius pievų ir ganyklų plotus, lieka vis mažiau vietų, kur dirviniai vieversiai gali išauginti savo palikuonis, o arimuose techniniai padargai sunaikina daugelį pirmųjų dirvinio vieversio lizdų. Neišauginus įprasto jauniklių skaičiaus, dirvinių vieversių gretos kasmet retėja ir ornitologai registruoja dirvinių vieversių populiacijos mažėjimą mūsų šalyje. Deja, šios tendencijos stebimos daugelyje Europos šalių. Dirvinių vieversių nykimą stipriai lemia ir mitybinių sąlygų blogėjimas dėl nuolatinio pesticidų naudojimo bei dirvožemio alinamo – trūkstant maisto vieversiai užaugina mažiau palikuonių. Tai gi galvojant ar dirvinio vieversio neištiks jo giminaičio – kuoduotojo vieversio likimas – viskas priklauso kuria kryptimi eis žemės ūkis – ar toliau pievų bei ganyklų sąskaita plėsim intensyviai naudojamus ariamos žemės plotus, kur siekiant geresnio derliaus intensyviai naudojami pesticidai, o nualinto dirvožemio produktyvumą didinsim pildydami vis daugiau cheminių trąšų, ar visgi bus siekiama subalansuoto ūkininkavo, kurį realiai gali užtikrinti, jei Lietuvoje vyraus vidutiniai ir smulkūs ūkiai. Šiame kontekste norisi dar kartą priminti, jog ir agrarinis kaimo kraštovaizdis neturi būti suprantamas tik kaip žemės ūkio produkcijos gamybos vieta. Visų pirma tai neatskiriama Lietuvos gamtos dalis su tik jai būdinga biologine įvairove ir dirvinio vieversio miela giesme.

Parašykite komentarą