Kultūra

Petrichoras

Nuo vasario 3 d. galerijos „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) erdvėse pradeda veikti keturių jaunųjų menininkų: Sandros Kvilytės, Raimondos Kielaitės, Milan Prokeš (CZ) ir Karolinos Latvytės-Bibiano paroda „Petrichoras“.*

Žodžio petrichoras reikšmėje slepiasi stulbinanti, tuo pačiu itin subtili ypatingo reiškinio kilmė – tai žemės kvapas, apgaubiantis kiekvieną po smarkaus lietaus. Šiame iš gamtos skolintame pavadinime slypi pagrindinis parodos tikslas – atkreipti dėmesį į neregimą, juslėmis vos apčiuopiamą, natūralią gamtos tėkmę, jos vyksmą ir būtį. Parodoje eksponuojama keturios gana skirtingos, tačiau į vieną parodą sudėtos patirtys.

Sandra Kvilytė – tapytoja, kuri semiasi įkvėpimo iš regimojo ir neregimojo spektro dualistinio santykio. Šios menininkės kūryboje dominuoja aštrus koloritas, drąsios formos, objektų deformacija. Bendrinės aplinkos (tiek gyvos gamtos iš natūros, tiek buitinio vaizdinio) tyrimas šią kūrėją verčia užimti stebėtojo vaidmenį, kuriame ir atsiskleidžia jos petrichoro interpretacija. Stebėjimo tikslas – apčiuopti transcendentinę pasirenkamų objektų charakteristiką. Bandydama praplėsti kasdienės patirties suvokimo ribas, menininkė atsisako vaizduoti išorines, akiai regimas objektų formas ir ieško savito, intuityvaus būdo, per kurį suvoktų meninį motyvą naujai.

Raimonda Kielaitė (MONE KIELĖ) – ekspresyvios figuratyvinės tapybos atstovė. Šio bendro projekto dėka, drobėse gula petrichoro įkvėpti autoportretai. Tapytoja regi save statulos pavidale, kuri simbolizuoja graikų dievus ir kurios kraujas taip pat turi petrichoro reikšmę. Mone Kielė šioje tematikoje įžvelgia gyvybės ir mirties sąsajas. Kelia klausimą, ar maitinant statulas gyvybės eliksyru, akmenys jose atgytų, kaip kad atgyja gamta po lietaus. Žemės skonį turinti daržovė – burokas, Kielės tapyboje simbolizuoja ambroziją (dievų maistą). Autorė pasakoja asmenišką, jausminę patirtį – valgant sultingą buroką, kaip ir aplankant petrichorui, užklumpa gyvybės sugrįžimo momentas.

Milan Prokeš – ši parodos tema menininko dėmesį patraukė panašumai tarp bendrinio įvykių cikliškumo bei natūralios įvykių sekos. Šis konceptas eina išvien su filosofiniu wu wei mokymu, kuris pasakoja apie veiksmą nieko neveikiant, kai viskas yra paliekama vystytis natūraliai Pats menininkas labiau užima koordinatoriaus, o ne kūrėjo poziciją. Jis labiau padeda kūriniui pačiam vystytis ir tik retsykiais šį pakoreguoja kai tam iškyla poreikis.Gautas rezultatas yra autentiškas įvairių žinučių užfiksavimas.Tokia informacija gali pasirodyti sunkiai suprantama mūsų racionaliam protui, bet ji išlieka reikšminga mūsų sielai dėl vizualinės ir simbolinės reikšmės.

Karolina Latvytė-Bibiano – tarpdisciplininio meno kūrėja, kurios kūryboje dominuoja santykio tarp gamtos ir žmogaus paieškos. Gamtą ji mato ne tik iš natūraliosios jos pusės, bet ją suvokia ir kaip kultūros dalį, kurios dešimtmečiais ėjo lygiagrečiai. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje natūralią gamtą vis sunkiau suprasti, kaip socialinę ir kultūros paveldo vertybę. Tad aiškiai matomoje takoskyroje tarp miesto ir miško kultūrų, menininkė vysto savo kūrybinius ieškojimus, o šioje parodoje pasitelkdama petrichorą it simbolį, šneka jai rūpimą tema.

Parodos kuratorė Sandra Kvilytė.

Parodos laikas vasario 3–28 d.

* Dėl šalyje paskelbto karantino parodos atidarymo renginys neorganizuojamas. Dėl draudimo lankyti kultūros įstaigas, kol kas parodos fizinis lankymas negalimas. Kviesime su paroda susipažinti virtualiai per galerijos socialinius tinklus.

Parodą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė.

Parašykite komentarą