patricija gilyte ekvinokcija k 7392 videokadras
Kultūra

Patricija Gilytė, Linas Liandzbergis, Arturas Valiauga. EGZOPLANETA

Rugpjūčio 1 d. šeštadienį, 15 val. galerija „Meno parkas“ kviečia į parodos „Egzoplaneta“ atidarymą Kauno paveikslų galerijoje (Donelaičio g. 16, Kaunas) – čia pristatomi trijų savo orbitomis skriejančių autorių Lino Liandzbergio, Arturo Valiaugos ir Patricijos Gilytės solo projektai.

Paroda pavadinta išplečiant Patricijos Gilytės „Egzoplanetos“ idėją – ji talpina trijų autorių žvilgsnius skirtingomis kryptimis – Arturo Valiaugos – retrospektyvus – peržvelgiantis archyvus – „šiandien“ pamatantis save, mus visus buvusius „tada“, Patricijos Gilytės – galbūt net metafiziškas – ieškantis tveriančių ir palaikančių pasaulio konstrukcijų ir dėsnių, Lino Liandzbergio – mėginantis užčiuopti ir suturėti pro pirštus slystančią dabartį, išgirsti akimirkos tiesą nesiliaujančiame sąmonės ir pasaulio triukšme. Menininkų dėmesio sustabdyti praskriejančių pasaulių fragmentai sugula žiūrovui perskaitomomis ir atpažįstamomis istorijomis.

Vokietijoje gyvenančios kaunietės menininkės Patricijos Gilytės ekspozicijos „Egzoplaneta“ pagrindą sudaro 2019 m. Klaipėdoje sukurta nauja stabdyto kadro žvakučių animacija.

Uostamiesčio angaruose gimę vaizdai paremti šviesos srautų judėjimu mieste, atspindžiais vandens paviršiuje bei numanomomis kosminėmis trajektorijomis, kurias menininkė lygina su kasdienine žmonių veikla.

Klaipėdą menininkė vaizduoja tarsi visatos uostą bei rezervuarą, į kurį suteka visos upės, iš kur kyla kosminiai laivai ir krenta žvaigždės. „Ekvinokcija K-7392“ skirta rudens lygiadieniui, trumpam akimirksniui, kada diena susilygina su naktimi bet kuriame Žemės taške. Raidė „K“ žymi ekvinokcijos geografinį tašką lygiadienio metu – Klaipėdą, o numeris „7392“ nurodo žvakučių skaičių ir kartu šviesos kiekį. „Ekvinokcija“ – tarsi industrinio uosto gausmo simfonija, atskleidžianti, kad kiekvienas žmogus, kiekvienas judesys yra bendros būties dalis, kadangi pasaulio vaizdą savo aplinkoje kuriame nuolat ir kiekvieną akimirką jis priklauso tiems, kurie jį mato ir girdi.

Garso takelį sukūrė Donatas Bielkauskas-Donis, komponuodamas uosto ir darbo aplinkos garsus jūros fone.

Linas Liandzbergis pristatydamas savo parodą „Following Myself“ sako: „Tapo svarbu grįžti prie natūros ir labiau patyrinėti akimirkos svarbą, rasti ženklą ar simbolį, įprasminantį realią gyvenimo situaciją. Konkrečios vietovės ir tikri paveikslų veikėjai šiuo metu man yra įdomesni už surežisuotas ar sukonstruotas fikcijas. Darbuose buvo svarbu surasti tinkamą santykį, pagauti ir perteikti akimirkos efemeriškumą paprastose situacijose.“

Daugelyje Lino Liandzbergio naujosios serijos paveikslų ryškėja fotografijos įtaka ir jos bruožai: negatyvo efektas, pasiekiamas naudojant juodą foną ir sidabriškai baltą piešinio liniją, kasdienės, tarsi atsitiktinės situacijos, pagautos telefono fotokamera, fragmentiškumo ir momentiškumo paieškos. Kūriniuose ima vyrauti tikroviški, menininko realybėje pamatyti ir užfiksuoti vaizdiniai, dokumentiškumas, tačiau autorius, regis, neatsisako ir jo kūrybai taip būdingų fantastinių motyvų ar paradoksalių sugretinimų.

Arturo Valiaugos meno projektas „Žiūrintys į horizontą“ (Apie save, kitus ir 10-ojo dešimtmečio fotografiją) yra vystomas naudojant 1993-2000 metų fotografijų archyvą, sukauptą fotografuojant modelius grožio konkursams (Mis Lietuva, Mis egzotika, Miss PhotoBaltic), muzikos atlikėjus, politikus ir visuomenės veikėjus popspaudai. Projekto pavadinimas yra metaforiška nuoroda į fotografavimo procesą, kuomet modelio yra prašoma sutelkti dėmesį žiūrint į tolį, vardan geriau atrodytų, o taip pat ir į kūrėjų kartą, kuri taip ir liko viltingai laukti permainų. Vaizdinis naratyvas yra plėtojamas atskleidžiant Vilniaus daugiabutyje ir ant stogo įrengtos fotostudijos veiklos kontekstą, to meto kintantį socialinės tapatybės įvaizdį, vaizdo estetikos raišką ir kūrybos autoironiją.

Paroda veiks iki 2020 rugpjūčio 30 d.

Parašykite komentarą