Vasario 11 d. Kėdainiuose Lietuvos kariuomenė kartu su sąjungininkais ir visuomene paminėjo du Lietuvai svarbius įvykius: pirmąją ženklią atkurtos Lietuvos kariuomenės pergalę, pasiektą pirmųjų savanorių ir sąjungininkų pastangomis, prieš daug gausesnę sovietinės Rusijos kariuomenę ir pirmojo kario savanorio Povilo Lukšio žūties Lietuvos nepriklausomybės kovose metines.
Abiejų Lietuvos valstybei ir Lietuvos kariuomenės kūrimuisi reikšmingų įvykių minėjimas pradėtas padėkos mišiomis Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčioje, vėliau iki Didžiosios Rinkos aikštės žygiavo Lietuvos kariuomenės ir sąjungininkų kariai. Šventei persikėlus į miesto centrą visus susirinkusius sveikino Lietuvos kariuomenės Mokymo ir doktrinų valdybos vadas brigados generolas Alvydas Šiuparis, Kėdainių rajono savivaldybės meras Valentinas Tamulis, istorinėmis Kėdainių kautynių įžvalgomis pasidalino istorikas Rimantas Žirgulis. Tylos minute pagerbti Lietuvos Nepriklausomybės kovose žuvę Lietuvos ir sąjungininkų kariai, padėtos gėlės prie pirmojo kario žuvusio Lietuvos nepriklausomybės kovose Povilo Lukšio paminklo (žūties vieta), paminklo skirto žuvusiems už Lietuvos laisvę 1919-1923 m., prie Povilo Lukšio kapo ir prie Kėdainių kautynių vietoje stovinčio paminklo Koliupėje.
„Labai svarbu prisiminti, kad esame laisvi ir savo valstybę turime dėka iškovotos nepriklausomybės. 1918 m. vasario 16 d. buvo atkurta Lietuvos valstybė. Tų pačių metų lapkričio 23 d. buvo atkurta ir Lietuvos kariuomenė, o vos po kelių mėnesių Lietuvos kariai jau stojo į kovą, kad apgintų Lietuvos laisvę. Jie aukojo savo gyvybes dėl valstybės bei jos laisvės. Mes tęsiame jų pradėtą darbą – giname savo šalį”, – Lietuvos kariuomenės organizuoto minėjimo reikšmę pabrėžė brg. gen. A. Šiuparis.
1919 metais vasario 8-10 dienomis vykusios Kėdainių kautynės buvo pirmas rimtas, tik prieš kelis mėnesius pradėtos formuoti, Lietuvos kariuomenės išbandymas. Į Lietuvos teritoriją įsibrovusios Sovietų Rusijos kariuomenės vadovybė planavo puolimu iš pietų (per Alytų) ir šiaurės (per Kėdainius) apsupti ir užimti Kauną. Priešo grupuotė, sudaryta iš 900–1000 karių su kulkosvaidžiais ir artilerija, susirėmė su vos 200, vien šautuvais ginkluotų, Lietuvos kariuomenės karių iš Panevėžio srities ir Kėdainių srities apsaugos dalinių, kuriuos rėmė vėliau prie kautynių prisijungę iš Kauno atvykę saksų savanorių (Vokietijos savanoriai) kuopa su kulkosvaidžiais ir artilerija. Būtent ties Kėdainiais sovietinės Rusijos kariniai vienetai buvo sustabdyti, o planai veržtis toliau sutrikdyti, tad Lietuvos kariuomenė apsaugojo Kauną nuo sovietų Rusijos kariuomenės puolimo iš šiaurės.
Simboliška ir reikšminga, kad minėjimo metu, gausioje Lietuvos kariuomenės, Šaulių sąjungos ir užsienio sąjungininkų karių rikiuotėje stovėjo Karaliaus Mindaugo husarų bataliono kariai iš Panevėžio, Krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai iš 207-osios Kėdainių kuopos ir sąjungininkų kariai iš Vokietijos. Kėdainių kautynės ypač reikšmingas įvykis Lietuvos nepriklausomybės kovų kontekste, o Lietuvos kariuomenės ir sąjungininkų karių drąsa bei iškovota pergalė prieš gausesnį priešą yra įkvepiantis pavyzdys kiekvienam Lietuvos kariui ir piliečiui.
Kartu su pergale Kėdainių kautynėse, kuri leido Lietuvai išsaugoti atkurtą valstybingumą, minėjome Lietuvos kario savanorio Povilo Lukšio, paaukojusio savo gyvybę vardan Lietuvos laisvės, žūties metines. Kėdainių kautynių metu jis su kovos draugais sužlugdė pavojingą priešo manevrą, kuriuo buvo siekiama atkirsti Lietuvos kariuomenės susisiekimo kelią iš Kėdainių į Kauną. Deja antroji kovinė užduotis jam tapo paskutine – žvalgydamas priešą prie Taučiūnų kaimo smarkaus susišaudymo metu žuvo. Nepriklausomybės kovos iš besikuriančios Lietuvos kariuomenės pareikalavo apie pustrečio tūkstančio karių gyvybių, tačiau Tėvynė buvo apginta, o Lietuvos kariuomenė tapo pakankamai gausia ir moderniai ginkluota jėga. Kovose susiformavo vertybės, kurios svarbios dabar: ištikimybė, profesionalumas, kovos dvasia, iniciatyvumas.
Nuotr. št. srž. sp. Ieva Budzeikaitė | Lietuvos kariuomenė
