Sportas Žmonės

Olimpietė Brigita Virbalytė: kaip dvi savaitės su sportiniu ėjimu virto 23 metais?

Į Brigitos Virbalytės gyvenimą sportinis ėjimas įžengė visai netyčia. Pritrūkus sportininkų treneris pakvietė į bėgimo treniruotes atėjusią paauglę sudalyvauti sportinio ėjimo varžybose, tačiau dvi savaitės pasiruošimo varžyboms virto 23 metais, daugybe pasaulio ir Europos čempionatų bei trejomis olimpinėmis žaidynėmis. Iš Tokijo olimpinių žaidynių grįžusi lengvaatletė ne tik dalijasi savo istorija, bet ir kviečia patiems išbandyti šią sporto šaką.

Esate lyg ir juokais minėjusi, kad ėjike tapote todėl, kad nesisekė jokia kita sporto šaka. Ar tikrai taip Jūsų gyvenime ir atsirado ėjimas?

Iš tiesų, kokias tik esu bandžiusi kitas sporto šakas, nei viena taip nesisekė kaip sportinis ėjimas. Net iki šiol, plaukimas, ar važiavimas dviračiu man yra pakankamai didelė kančia, nors tenka jaukintis ir šias sporto šakas – po patirtos traumos daug vaikščioti sportiniu ėjimu negalėjau, bet palaikyti fizinį aktyvumą buvo būtina.

Vaikystėje buvau aktyvi mergaitė, kuriai reikėdavo išsikrauti. Taigi kartais tekdavo atstovauti mokyklai bėgimo ir kitose varžybose (nors iki šiol sakau, kad nesu gera bėgikė). Sykį atėjau į bėgimo varžybas ir mano pirmasis treneris pakvietė į treniruotes. Tuo metu dar tikrai nežinojau, kas manęs laukia. Po kelių dienų treneris man pasiūlė sudalyvauti sportinio ėjimo varžybose. Jis man pažadėjo, kad pasiruošimas truks tik dvi savaites, o paskui galėsiu toliau bėgioti. Aš naiviai patikėjau ir tos 2 savaites virto 23 metais.

Ėjimas nuo kitų sporto šakų išsiskiria tuo, kad čia ypatingai svarbi technika – ne kiekvienam ją pavyksta perprasti. O man vos pabandžius viskas labai gerai gavosi. Kartais net juokauju, kad per varžybas teisėjai į mane greičiausiai net nebežiūri, nes jau žino, kad mano sportinio ėjimo technika yra pakankamai gera. Tai mane ir užkabino, kad gerai sekėsi. Apskritai, sportinis ėjimas ugdo kantrybę ir atkaklumą. Profesionalaus sportininko laukia ilgos ir neretai monotoniškos treniruotės, ne visada įvaldoma technika. Žinoma, tai netaikoma, jei einame savo malonumui, o ne rezultatams.

Kaip atrodo jūsų treniruotės? Juk tiesiog neišeinate pro namų duris ir nepradedate greitai eiti?

Sportinio ėjimo treniruotės yra gan panašios į pasiruošimą maratonui. Yra dienų, kai reikia ilgai eiti, mano atveju –  iki 25 km, yra ir vadinamųjų greičio treniruočių. Ką sporte supratau šiek tiek per vėlai – būtina visokeriopai tobulinti savo kūną, ne tik eiti, bet ir atlikti tempimo pratimus, lavinti raumenis.

Kiek vidutiniškai per mėnesį nueinate kilometrų?

Man sportinis ėjimas žavingas tuo, kad jame nebūtina siekti kuo geresnių rezultatų, tai galima daryti dėl savęs. Prieš pora metų prie mūsų treniruočių pasiprašė prisijungti dvi ilgus metus nesportavusios moterys, kurios kartu su mumis sportuodavo tiesiog savo malonumui! Žinoma, siekiant aukščiausių sportinių pasiekimų, tempai yra visai kitokie. Mano  treniruotės vyksta du kartus per dieną, šešias dienas per savaitę.  Per savaitę nueinu 100–120 km, o per mėnesį 400–500 km. Tam, kad atlaikytume tokius tempus, tarp ėjimo treniruočių papildomai stipriname kūną.

Tokijo olimpinėse varžėtės ne tik su kitais sportininkais, bet ir 34 laipsnių karščiu! Kaip sportinį ėjimą veikia oro sąlygos ir aplinka?

Sportinis ėjimas gali vykti bet kokiu oru, bet, žinoma, savijauta ir rezultatai priklauso nuo oro sąlygų. Kai tik pradėjau sportuoti, karščio padariniai labai aiškiai jausdavosi – yra tekę dalyvauti varžybose, kurių finišo neprisimenu, o pirmame mano pasaulio jaunių čempionate man buvo diagnozuotas šilumos smūgis. Visgi su metais ateina patirtis ir išmokstame atlikti namų darbus. Karštą dieną ne tik vartojame pakankamai skysčių, energinių užkandžių. Mažai kas matė, bet Tokijo olimpinėse žaidynėse pusvalandį prieš startą praleidome lediniame vandenyje, prieš startą dėjomės ir ledo liemenes, per varžybas šaldėmės ledu.

Taip, esu ėjusi ir -20 laipsnių šaltyje. Vėlgi, jei karščio metu kūną reikia atšaldyti, tai šalčio atveju, jį šildome. Žiemą galioja auksinė taisyklė: „Nėra blogo oro, yra tik netinkama apranga“, todėl net ir prie neigiamos temperatūros, apsirengiame patogiai, bet šiltai ir einame. Taigi pasiruošimas ir atlikti „namų darbai“ yra ne ką mažiau svarbi ėjimo dalis nei pats ėjimas.

Atrodo, kad sportinis ėjimas – ne visiems suprantamas sportas. Kokių keisčiausi mitų esate girdėję apie sportinį ėjimą?

Galiu paminėti du mitus, vienas iš jų karjeros pradžioje mane žeisdavo. Tai yra, kai žmonės sakydavo, kad mes bėgame. Sportinis ėjimas techniškai smarkiai skiriasi nuo ėjimo ir einant sportiniu ėjimu pradėti bėgti kūnui yra gan sudėtinga. Dabar jau suprantu, kad tai sako neįsigilinę į sporto šaką ir dėmesio į tai nekreipiu, nors pastebiu, kad vis daugiau žmonių, ypatingai vaikų, atpažįsta sportinį ėjimą! Viliuosi, kad tai yra mūsų indėlis, nes dalyvaujame tarptautinėse varžybose ir olimpinėse žaidynėse bei taip garsiname Lietuvą.

Antras mitas yra tai, kad pagrindinis ėjimo judesys – klubų kraipymas. Visgi šis judesys atsiranda natūraliai, laikantis dviejų pagrindinių ėjimo principų: visada viena koja turi liesti žemę ir pastatymo metu koja per kelį turi būti tiesi ir išlikti tiesi, pereidama kūno vertikalę.

Ačiū už pokalbį.

Parašykite komentarą